Man labai svarbus pirmas skaitymas, pirmas impulsas, pirmas kvapas. Tai duoda emociją, norą gilintis į kuriamą vaidmenį. Gali nemokėti skaityti, bet svarbu, kad pats sau nemeluotum.

Gytis Padegimas: „Aš vaikystėje tikrai gyvenau Lietuvoj. Ne televizijoje, ne internete, bet Lietuvoj. Dar užgriebiau to gyvenimo. Man klasika dar gyva.”

Susidarau tvarkaraštį, kur parašyta, kad dvi valandas kursiu dainą. Manau, sunkiau rasti įkvėpimo daryti tvarką, negu pasidaryti tvarką įkvėpimui sulaukt.

Teatras tampa paviršutiniškesnis. O štai opera jau gali sau leisti matyti dirigentą bet kurioje scenos erdvėje, atsiranda judėjimo laisvė, tikroviškumas, oras naujiems sprendimams.

Būkim dori žmonės, mylėkim vienas kitą. Visada sakau, kad jei žmogus yra apimtas neapykantos, vadinasi, Hitleris ir Stalinas laimėjo karą. Tai taikau taip pat ir žydams. Reikia suprasti, kad žmonės turi skirtingų patirčių, reikia mokėti kito patirtį pagerbti.

Tais laikais Šiauliuose veikė dviračių gamykla. Ji ir „išgelbėjo" spektaklį. Įsivaizduokite dvi 27-erių „mergaites", atvažiavusias į gamyklą, - jas apspinta gausybė darbininkų. Atvežiau nelabai profesionalius brėžinius, o darbininkai juos paėmė ir pagamino nuostabią dekoraciją.

Mes turime prabangą kurti ir nemąstyti apie pašalinius dalykus. Tada kažkaip išsitrina sąvoka „išgyventi“. Tiesiog gyveni ir kalbi apie dalykus, kurie tave iš tikrųjų jaudina.

Laikas Kaune man, jaunam režisieriui, labai vertingas, nes tikrai su puikiais aktoriais ir - dar svarbiau - su puikiais žmonėmis teko susitikti. Vilniuje to nebuvo.

Kai į sceną išeina vyrukas su spalvotomis pėdkelnėmis, su didžiule dekolte ir balta apykaklaite, mes automatiškai galvojame apie moterį, tiksliau – apie sumoteriškėjusį vyrą.

Yra kažkokios valandos, kai tiesiog būni žemėje, ir yra darbo valandos, kai suvoki, kad, tarkim, už dviejų savaičių reikės pradėti statyti spektaklį. Tuomet atsiverti knygą ar libretą, ir pradedi galvoti.

– Jei dabar imtumeis inscenizuoti „Meistrą ir Margaritą“, ar spektaklis būtų toks pats? – Viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendėme atsisveikinti su spektakliu, ir yra ta, kad dabar jį matau kitokį.