Pamačius Krymovo ir Areimos spektaklius su užuojauta ir šiokiu tokiu palengvėjimu galima konstatuoti, kad kultūriškai artimiausioje kaimynėje teatras irgi kartais kenčia.

Terminuotos arba neterminuotos darbo sutartys ar laisvieji menininkai? Kaip įforminami aktorių darbo santykiai Latvijos ir šalių-kaimynių scenos meno institucijose.

Vasario 9-11 d., Rygoje vyksiančioje Baltijos šokio platformoje bus pristatyti lietuvių kūrėjų - Dovydo Strimaičio, Grėtės Šmitaitės ir Luko Karvelio - spektakliai.

Stebint kūrėjų iš Šveicarijos bei Prancūzijos monospektaklius atrodo, kad pagrindinė abiejų menininkų užduotis – kelti klausimą apie šiandienos žiūrovo ir visuomenės vaizduotės pajėgumą.

Pranešimuose dominavo vaidybos problematika. Pagrindinės analitinės perspektyvos siejosi su vaidmens kūrimo anatomija, politiniais vaidybos efektais bei aktorių darbo ir kūrybos sąlygų gerinimu.

Teatras kelia dar vieną iššūkį: kelias valandas kviečia žiūrovus mąstyti apie filosofiją, visuomenės sanklodą ar meną. Ir tai įspūdinga, jei nutylėsiu, kad ir šiek tiek pavydu.

Pasinaudojant tiksliu mūsų teatrinio fenomeno pavadinimu – istorija užšaldoma į fosiliją. Ją matome, galime paliesti, bet ji nutolusi per amžius ir nebejaudina.

KGB patirtys, atspindėtos Alvio Hermanio spektaklyje „Istorijos tyrimų komisija“: tai, kad vaikytis tiesos „ČĖKA maišuose“ absurdiška, tik patvirtina, kad posttiesa yra mūsų laikų [i]status quo[/i].