Meno srities studentas turėtų norėti keisti daugybę dalykų, nebūtinai viską griaudamas, bet ieškodamas savo tiesos meno kalba. Maištas yra ne tam, kad pasivytum madingą meno srovę.
Nepatinka man dirbti mechaniškai, šabloniškai. Jei nesuprantu – nedarau. Nors kartais pasitaiko, kai, rodos, sukūrei vaidmenį, vaidini, ir tik kokiame 50 spektaklyje staiga perpranti – tai štai kaip čia yra!
Ji be perstojo vaidijosi su kolegomis aktoriais: pyko, skundė, reikalavo atstatyti pamintą teisybę, kėlė nuolatinę įtampą (o dėl to jos, aišku, nemėgo)... Gira savo dienoraščiuose Rymaitę vadino „nepilno proto mergička“.
Šis periodas – eksperimentas, avantiūra, savęs patikrinimas. Nežinau, kodėl dievulis jį davė, bet jaučiu, kad sužinosiu. Seniai būta tokios nežinios, sklandymo lyg sapne.
- Aktorių karjera gali būti ir labai ilga. O kiek trunka šokėjos karjera?
- Šiuolaikinio šokio šokėjos karjera gali trukti tol, kol pajudinsi bent vieną pirštelį ir turėsi, ką pasakyti. Tikiuosi turėsiu, ką pasakyti!
Man Bernhardas yra autorius, kuris be galo myli žmogų, nes tik be galo mylėdamas žmogų gali jo taip nekęsti. Skaitydamas jo kūrinius, matau daugybę žmonių iš gatvės, iš kavinės. Jis šaiposi iš mūsų ydų.
Man reikia nuolat būti kūrybingam, pasirengusiam, turėti naujų etiudų sumanymų, o klouno gydytojo pasirodymai palatose paprastai trunka kelias minutes.
Taip, akademijos auditorijose šalta, grindys neamortizuotos. Bet iki studijų pradžios pažadėta kapitaliai suremontuoti dvi auditorijas šokėjams. Ir dabar sąlygos nėra visiškai tragiškos, nors nelengvos.
Artistams niekada nebus gana. Aš pradėjau šokti pirmais nepriklausomybės metais. Rinktis trupės dar negalėjau. O kai man jau buvo apie 30 metų... Tuo metu jau nesirenkama.
Dabar jauni režisieriai dažnai pyksta, kuria „socialines dramas“. Bet nereikia pykti! Štai kalbamės susėdę didelio prekybos centro kamputyje. Atsiribojome nuo visko – ir mums gerai.
