Ieškau to, ko dar pati sau nesu atradusi, - juk visi žinome, kad pasaulyje jau viskas sukurta, bet labai svarbu pačiam nenustoti ieškoti. To man labai trūksta Lietuvos šokyje.

Man norisi kalbėti apie žmogaus silpnumo akimirkas, praradimus ir santykį su kitu žmogumi. Kokios problemos jį ištinka, kokių klaidų padaro eidamas per savo gyvenimą.

Kartą prie manęs priėjo du jauni žmonės ir pasakė: „Žinokit, Jūsų personažas yra mūsų šeimos taikytojas. Kai mes susipykstam, mes pasakom Jūsų personažo kelias frazes ir susitaikom. Jūs visą laiką mūsų namuose.“

Ko neturėjau galimybės statyti sovietinėje Lietuvoje, vėliau ir Vakaruose, viską rašydavausi į svajonių knygą. Gal kai kas būtų verta dėmesio ir šiandien. Nes rašydavau ne tik KĄ statyčiau, bet ir KAIP - spektaklio koncepciją. Savitas mentalinis trenažas.

Teatras yra įrankis. Man jis ne šventovė. Man teatras - laisvų, protingų žmonių sugebėjimas būti bendruomenėje. Kaip pirmykštė gentis.

Aš labai mėgstu džiazą. Visokį. Tad, paišdykauti smuiku linksmomis melodijomis ar iliustruoti keistais garsais žaidybines situacijas lėlių teatro scenoje - vienas malonumas.

Norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas - kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus.

Norisi stiprinti požiūrį į lėlių teatrą - jis nėra skirtas vien vaikams. Erzina ir teatralų žvilgsnis iš aukšto, neva esame nerimti. Iš tiesų geriausi užsienio kūrėjų darbai, kuriuos esu matęs, buvo būtent lėlių teatro.

Pamenu, dramos teatre buvo toks kambarys, apstatytas sofomis. Aš sėdėdavau tarp teatralų ir klausydavausi, kaip jie papsi cigaretėmis ir patyliukais šneka. Jų klausydamasi tiesiog išskrisdavau - taigi buvo tokia vaikystės hipnozė.

Mano nuomone, spektakliui, jei nėra apgalvoto grimo, stinga visumos. Ir nugrimuotam aktoriui lengviau dirbti.

Dabar suprantate, kaip sunku apibrėžti, ką reiškia kurti Apeironą? Tiesiog tai sambūris jaunų žmonių, kuriems įdomu tyrinėti, koks galėtų būti teatras.