Teatras jai - ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai.

Mes, menininkai, esame linkę jaustis itin reikšmingi, nes, kol kuriame, naujas kūrinys mums - pasaulio centras. O kad juo iš tikrųjų netaptum, reikia į save pažvelgti iš šalies ir pasijuokti.

Aš visą gyvenimą žaidžiu. Esu žaidžiantis žmogus ir literatūra man visada buvo žaidimas.

Viktorija Kuodytė: spektaklis - sukurtas ir paleistas gyventi. Jei nenorėjai viso to, turėjai apsispręsti anksčiau.

Teatras neleidžia gyventi ramiai. Jis nuolat išmeta kokią nors netikėtą kortą, o tu turi išsisukti, prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Nesugebėsi – pasislink.

Žinau, jog tai, ką vėliau kūriau, yra tik mano mokytojų ir choreografų nuopelnas, na, ir kažkiek mano beprotybės, kad atidaviau visą gyvenimą baletui - Lietuvoje baletas kaip podukra.

Bijai, ką pagalvos tavo artimieji, kai pasižiūrės tavo interpretaciją, nes kiekvienas spektaklis, nori tu to ar ne, vis vien būna apie tavo gyvenimą. Bijai, kad kažkas gali suprasti, ką tu iš tiesų galvojai.

Kūryboje man svarbu analizuoti žmogaus naudingumo faktorių. Visa kita - socialinė, politinė terpė - yra tik įrankiai.

Jeigu Danutei Nasvytytei būtų lemta gyventi savame krašte, jos įnašas į Lietuvos šokio istoriją būtų buvęs toks pat svarbus, kiek Marthos Graham Amerikoje.

„Žinote, mes bijome likti kvailiais, nes kvailius greit nurašo. Papersk garsiau ir visi jau rėks, kad apsišikai", - drąsiais pasisakymais intrigavo jaunajai kartai gerai žinomas nusipelnęs kūrėjas.

Romantinis herojus, kuris nebando būti realistu, o priešingai - jis idealistas, jis kovoja ir dažnai pralaimi savo kovą, tačiau išsaugo savo žmogiškumą. Man patinka tokie herojai.