Jeigu žmogus užima administracinį postą, jam atrodo, kad jis tapo Kaligula, kad yra visa imperija. Ir pirmiausia pradeda naikinti artimiausius žmones.

Prancūzijoje cirko artisto profesija suvokiama kaip bet kuri normali profesija: tai visuomenei dirbantis žmogus, kuris turi gauti pinigus ir kuriam turi būti sudarytos darbo sąlygos.

Ne vieną tokį pažįstu, kurie moka susirinkti daiktus ir išvažiuoti. Aš taip nemoku. Mane traukia atgal.

Algirdas Latėnas: džiaugiuosi, kad ją sutikau. Jai reikia būti, nes jos reikia žmonėms.

Man kur kas įdomiau gydyti ne savo širdį, o atrasti būdą prieiti prie žiūrovo širdies. Sukonstruoti tekstą, kuris aktorių rankomis nuleistų lašą užkrėsto žiūrovo kraujo.

Dauguma sako: „Ačiū už spektaklį, žinote, ir aš pašalinis“. Tada tiesiog linguoju galva ir sakau: „Taip, žinau...“

Man nustojo patikti teatrui parašytas tekstas. Lioviausi dirbti su tuo, kas yra užbaigta dar prieš pradedant pirmą repeticiją.

Garbus aktorius šventė jubiliejų. Dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, o jo kostiumui koks trisdešimt metų. Sakysit paveldas, aš sakau – skurdas. Tai taip ir gyvenam. Iš meilės.

Per 65-erius metus trukusią karjerą aktorė sukūrė beveik 100 vaidmenų teatro scenoje, televizijos ir kino aikštelėse.

Lietuvoje esame tos pačios balos varlės ir jau visiems atsibodo tas pats „kurkuliavimas“. Norėtųsi išgirsti kitos balos varlių.

Kiekvienas vaidmuo - kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti.