Gal ir klystu, bet kūrybiškai aktyvesni ir išradingesni man pasirodė jaunieji lėlininkai – kuriantys nepriklausomus projektus, azartiški, nenustekentos fantazijos, jaučiantys asmeninę atsakomybę už savo darbą, neįklimpę į sandėrius su spektaklių užsakovais.

Po 1990 m. debiutavusi Rusijos režisierių karta po dešimtmečio išsisėmė, ėmė tiražuoti sėkmingas priemones, bet ir neįvaldė profesijos ir nesukūrė nė vieno naujo teatro modelio.

Berlyno premjerą švenčiantis spektaklis „KOSCH AGASCH“ ne tik prajuokino iki ašarų, bet ir padėjo susimąstyti, vertė ne tik pasyviai stebėti, bet ir klausti, ką žmogui reiškia tėvynė ir kaip jis suvokia tolumą.

Tiems, kurie savo teatro viziją ar pamatus kūrė pažindami gerą rusų teatrą, naujo susitikimo su juo galima būtų tik pavydėti.

Panašiai kaip Eurovizijoje, Torūnės teatrų festivalyje pirmavo „Rytų blokas“. Tik žiuri šiuo atveju atstojo žiūrovų balsavimą sms´ais.

„Faustas meta iššūkį žmogaus galimybėms, Goethe – literatūros ir teatro galimybėms. Nekrošius jiems atsako peržengdamas teksto ribas”, – rašoma Italijos Nacionalinės teatro kritikų asociacijos verdikte.

Percevalis taip kruopščiai tyrinėja bedarbystės fenomeną ir bedarbio psichologiją, kad beveik prieš 60 metų parašyta Arthuro Millerio pjesė skamba itin šiuolaikiškai.

Kovo pabaigoje Paryžiaus Chatelet teatre įvykusi „Pasijos pagal Joną” premjera birželio viduryje bus perkelta į Vilnių. Pateikiame žvilgsnį į pasijas pagal Wilsoną.

Nors vaidina Danielis Radcliffe´as, „Equus“ afišoje atsirado eilutės, kad kai kurie vaidinimo epizodai gali šokiruoti jaunesnius žiūrovus.

Italijos nacionalinė teatro kritikų asociacija pripažino „Faustą“ geriausiu praėjusio sezono užsienietišku spektakliu, rodytu Italijos teatruose.

Vienas įdomiausių ir ilgą laiką mūsų kūrėjams buvęs palankus Torūnės tarptautinis festivalis vidurnaktį į šeštadienį paskelbė savo verdiktą. Jis lietuviams nebuvo iš maloniųjų.