Šeštadienį aktoriai Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis ir Vladas Bagdonas trumpam sugrįžo iš Sankt Peterburgo, kur kartu su rusų aktoriais vaidino Jono Vaitkaus režisuotą Antono Čechovo „Žuvėdrą“.

Jau senajame Egipte buvo pastebėta, kad pirmasis meno išsigimimo požymis yra didelės formos. Galima nutapyti milžinišką batalijų paveikslą – 20 x 10 m, net meistriškai nutapyti, bet juk yra ir „mažieji flamandai“...

Rusijos žinių tarnybos praneša, kad Juozas Budraitis jaučiasi gerai ir bus išrašytas iš gydymo įstaigos. Vasarį jis žada Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom” scenoje vaidinti spektaklyje „Žuvėdra”.

Holivudo bei muzikos žvaigždės tapo Laisvojo teatro rėmėjais. Niujorke prie trupės prisidėjo aktorius Philipas Seymouras Hoffmanas, muzikantas Lou Reedas. Kevinas Spacey net įrašė savo kalbą.

Giacomo Casanova – vienas grasiausių pasaulio mergišių. Tačiau jo patyrimai už buduaro ribų – įspūdingi: jis ir rašytojas, ir poetas, ir lošėjas, ir smuikininkas, ir laisvasis masonas, ir kilmingų asmenų draugas.

Didingas erdvės vaizdas uždangai pakilus sušvyti įvairiausiomis spalvomis, tačiau apšvietimui pasikeitus netrunka išryškėti griaunantys laiko pėdsakai – apmušalai apspurę, lipdiniai aptrupėję, baliustrados apdaužytos...

Gruzijoje visada buvo politinio teatro tradicija, scenos menas visada daugiau ar mažiau operatyviai reaguodavo į aktualijas. Taip buvo ir sovietmečiu. Negalėčiau pasakyti, kad visada pavyksta, bet visada rašomos „karštos“ pjesės ir statomi spektakliai pagal jas.

Dažnai režisieriai šią pjesę stato norėdami apvainikuoti savo kūrybą. Galbūt man dar šiek tiek per anksti jos imtis, tačiau reikia kokios nors pabaigos, kad prieitum naują pradžią. Po šio spektaklio prasminga grįžti ir prie ankstesnių Shakespeare’o pjesių.

Per opozicijos demonstracijos vaikymą ir protestų tramdymą Minske buvo suimti ir kaimyninės šalies teatralai.

Aktoriai džiaugėsi sulaukę labai šilto priėmimo ir didelio populiarumo. Žmonės labai noriai bendravo, diskutavo ir visa spaudos konferencija buvo parodyta per televiziją.

Kauno kamerinio teatro spektaklis „Karštas šokoladas“ buvo sutiktas su dideliu susidomėjimu ir itin palankiai įvertintas. Aptarimo metu kauniečių darbas kritikų buvo įvardintas kaip postmodernizmo klasika.