Rumunijos žiūrovai savotiškai ploja - iš pradžių lėtai, po to greitėja iki neįmanomai greito tempo, paskui vėl lėtai, ir vėl greitėja - ir taip kelis sykius...

Heinerio Goebbelso, kuris pirmiausia yra kompozitorius, darbai - pradedant dideliais pastatymais operose ir baigiant bežodėmis instaliacijomis teatrui - buvo atliekami daugiau kaip 50-yje šalių.

„Esu sužavėtas režisieriaus darbu. Prašau nusiųskite jam mano geriausius linkėjimus“, - kitą dieną rašė teatro studentas laiške OKT teatrui.

Teatrinių renginių sraute pustuščių salių neregėti Aukštoji kultūra čia jau seniai tapo klestinčiu verslu, o kultūrinis turizmas – Vienos gyvenimo kasdienybe.

Kalninios kuriama patrakėlė Frida neįsivaizduojama be rūkymo. Kaip ir be tekilos gurkšnojimo iš mažytės taurelės. Ir be tiesioginio žvilgsnio kontakto su žiūrovais.

Atėjo aktoriai, režisieriai, visas kritikos cechas, Majakovskio teatro žvaigždžių fanai ir paprasta publika galiorkoje, jeigu pavyko atliekamą bilietėlį nurauti su rankomis.

Jis pirmasis į sceną perkėlė televizijos ir kino estetiką, publicistiką, estrados ir kabareto elementus, džiazą ir bigbitą, studentiškus skečus ir kitokius „laiko ženklus“.

Kokios penkios dešimtys žiūrovų plojo įnirtingai, vieningai ir, be abejonių, tam kažkam, kas buvo jau ne vien spektaklis, ne vien teatras ir ne vien puiki aktorių vaidyba.

Festivalio „Baltoscandal“ meno vadovas Priitas Raudas pareiškė, kad literatūrinis teatras jam iš principo nesąs įdomus, bet spektakliuose jį žavi atpažįstamas ir drąsus kūrėjų braižas bei sceninės bendrystės idėja.

Glaudžių Baltijos ryšių ieškojau estų pasirodymuose, o Skandinavijos šokyje ir koncertuose tyrinėjau šiauriečių radikalumą. Beveik visur vyravo gyva muzika, o šiauriečių realybė buvo arba labai „juoda“, arba labai „saldi“.

Apie festivalių ypatumus ir tendencijas svetur, bet netoli - pokalbiai su Darina Karova, festivalio Divadela Nitra (Slovakija) vadove, ir su Krystyna Meissner, Vroclavo teatro festivalio Dialog direktore.