Gabrielė Tuminaitė, kaip praneša teatras, neseka tradicijomis ir atsisako sentimentalumo: „Nemoteriškai kieta, ekspresyvi režisūra „nulaužia“ Lessingo kodus absurdo teatro visrakčiais“.

Jau vien scenografinė konstrukcija yra spektaklis. Teatras. Bet ir cirkas. Cirkas, bet ir metafora, simbolis. Simbolis, bet ir fizinio poveikio priemonė. Čia reikia įsitempus sekti, kaip kinta svorio centras, nuolat paisyti trapios pusiausvyros ir ją koreguoti.

Jei matote kažką, kas tikrai nėra šokis, greičiausiai tai ir yra rumunų šiuolaikinio šokio projektas. O kaip reikėtų kalbėti apie šokį, kad jis būtų suvokiamas kaip atskiras menas ir jo nepriklausomybės nereikėtų įrodinėti?

„Ars Cameralis“ – itin plataus masto festivalis, apimantis ne tik teatrą, bet ir literatūrą, muziką bei vizualiuosius menus. Visą festivalį vyko nuolatiniu teatro bendražygiu tapusio Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda.

Italų kritika: "Nekrošiaus „Rojus“ atsiskleidžia kaip amžinoji juodos ir baltos spalvų vizija. Rolando Kazlo Dantei, kurį ankstesniame spektaklyje palikome apimtą majakovskiško ryžtingumo, Ievos Triškauskaitės Beatričė sako: „Rojus yra.“

Rimo Tumino spektaklis „Prieplauka“ pretenduoja į pagrindinę Rusijos teatro premiją „Auksinę kaukę“. Spektaklis nominuotas keliose kategorijose, tarp jų - ir pagrindinėse: geriausio dramos spektaklio ir geriausio režisūrinio darbo.

Esame per daug įpratę prie mandagios, miesčioniškos nuostatos apie tai, kaip Čechovas turėtų atrodyti ar skambėti. Tuminas išsaugojo kiekvieną Čechovo teksto žodį ir visgi tai nė iš tolo nepanašu į tai, ką būtų galima tikėtis išvysti ar išgirsti scenoje.

„The Guardian”: „Britų Čechovas linkęs į Stanislavskio realizmo variacijas. O akinanti Rimo Tumino versija vadovaujasi absoliučiai kita tradicija, pradėta rusų režisieriaus Vsevolodo Meyerholdo, kuris vystė vaidybos sistemą, paremtą sportu, akrobatika ir klounišku grostesku”.

Pirmą kartą Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijoje lapkričio 4 d. Lietuvos atlikėjai pasirodė vienoje žymiausių pasaulio scenų – Johno F. Kennedy centro senoje. Teatro „Dansema“ patekimas į šią sceną rodo lietuviško šiuolaikinio šokio pripažinimą tarptautiniu mastu.

„Be galo džiugu, kad čia, Berlyne - mieste, turinčiame didžiulę meno pasiūlą ir meniškai itin išprususį žiūrovą - sulaukėme tokio susidomėjimo ir tiek daug gerų atsiliepimų”, -sėkme dalijosi Audra Molytė.

„Fedrą. Impresiją" pagal Jeano Racine´o tekstą sekė kūrybinė laboratorija su grupe Italijos aktorių, ir per penkias dienas buvo sukurtas ir parodytas intelektualiai šmaikštus spektaklis pagal Antikos filosofo Senekos „Laiškus Liucilijui".