Spektakliai, atsidūrę greta, tapo nelyg dilogija, kurią jungia tema - meistras peržiūri savo gyvenimą ir profesiją, esminius kūrėjo ir žiūrovo, meistro ir minios santykius.

Anželika Cholina: „Šis spektaklis – fantazija Meilės tema, tragiškoji komedija, nuausta iš mano stebėjimų. Aš jį pavadinau „Vyrai ir moterys“ dėl to, kad spektaklis yra būtent apie vyrus ir moteris“.

Sovietinė Bulgakovo parabolė tampa aštriu ir provokuojančiu pasakojimu apie būtent šiandien į Senąjį žemyną plūstančius „kitokius“ ir sparčiai į radikaliąją dešinę sukančią Švedijos, o ir daugelio Europos kraštų, visuomenę.

Kokybės Suzuki reikalauja kiekvienoje srityje, tačiau pastatyti gerą spektaklį jam nėra vienatinė siekiamybė. Teatrą režisierius kuria ne dėl paties teatro – ši meno šaka jam yra priemonė idėjoms išreikšti.

Žiūrovams tiesa pateikiama taip, kad pirmo veiksmo pabaigoje jie tiesiog neįstengia ploti. Kyla klausimas, iš kur atsiranda tokia neapykanta? O ką gi darė Amerika? Ką gi tu darei? Ką darėme mes?

Per porą dienų nuo premjeros pasirodė šešios recenzijos, teigiančios, kad Koršunovo „Mūsų klasė“ yra „svarbiausias ir skaudžiausias šių metų spektaklis Norvegijoje“, kad tai „geras nerimo teatras“ ir „publikos sąmonė išjudinta“.

Kurį laiką teturėjęs seną daržinę ir keletą bendražygių, kurių ne vienas buvo pabėgęs iš Togos, Suzuki išaugino keleto kilometrų kaimelio ruožą į teatro Meką, kurioje šiuo metu stovi šešios vaidybos erdvės, daugybė miegamųjų pastatų, restoranas, valgykla, stovyklavimo zonos - ir tai, kaip teigia režisierius, dar ne pabaiga.

Svarbiausia kalbėti su tinkamais žmonėmis, kad šie pasakytų kitiems žmonėms, o tie perduotų reikalingiems, kad anie parekomenduotų tam, kas galėtų pasakyti anam, kuris tikrai žino, kam viso šito reikia.

Meksikos dailininkai manipuliavo garų garsais, Kanados kūrėjai įkurdino sceną kaimiškame tualete, norvegai užėmė visus rūmus. Lietuvos ekspozicija buvo pabrėžtinai kukli...

Tapsi vis tirštėjančios kompanijos dalimi, kažką jau atpažinsi iš vakar, pats virsi Biennale Teatro publikos personažu ir kartu su visais įplauksi į spektaklį.

Du lietuviški spektakliai, šešios dienos, 9 val. 15 min.. 1000 skrajučių, 50 plakatų, 9 žmonės, nesuskaičiuojamos vilčių, svajonių ir nerimo akimirkos. Vienas dušas.