Lietuvių žiūrovai supranta tik labai aiškius dalykus, iš kurių juokiasi, o kad „Didvyrių aikštėje“ yra visa absurdo skalė, prancūzai puikiausiai suvokė.
Perskaityti šokio formulių vertimą į verbalinę kalbą atrodo kaip neišpainiojama skirtingų fenomenų raizgalynė. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? Bandykime!
Ksenofobiškos, homofobiškos ir prieš pabėgėlius nusistačiusios partijos „Alternatyva Vokietijai“ iškilimas per pastaruosius dvejus metus ir pirmoji pabėgėlių banga rodo, kad su kiekviena diena ši pjesė tampa vis aktualesnė.
Pasirinkimai ir jų pasekmės dabarčiai, visuomenei, laisvės kaina Lietuvos režisieriams nėra svarbios temos. O Latvijoje, nors tokių spektaklių netrūksta, kritikai neskuba jų vertinti labai aukštai.
Režisierius pasitelkia muziką bei širdies garsą, sukuria dygią atmosferą ir poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Sarah Kane.
