Ar tai, kad visą vasarą švietė saulė, padėjo nors vienam iš mūsų atitolti nuo melancholijos?

Žiūrovams bus rodomos ištraukos iš spektaklių, repeticijų Lietuvoje bei užsienyje. Kelionės su teatro aktoriais po Sibirą, Sūduvą, Indiją.

Iš kartos į kartą perduodami kaimo žmonių pasakojimai ir nutikimai virto sakmėmis, žavinčiomis vaizdingumu, išmone ir žodingumu.

Susitikimo metu Darius Meškauskas, remdamasis savo patirtimi, bandys atskleisti tai, ko Lietuvoje niekas nėra analizavęs: kaip teatro užkratas keliauja?

Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi.

Donelaičio pasakėčios šiandien aktualios dėl moralinės pozicijos aiškumo ir bekompromisiškumo, kurių trūksta šių dienų gyvenime.

Spektaklis vyksta Zbigniewo Pronaszkos paminklo Mickevičiui, stovėjusio Vilniuje, šešėlyje.

Teatras gyvena tol, kol į jį ateina vis naujos menininkų, artistų kartos, kol jis reikalingas lygiai taip pat besikeičiantiems žiūrovams.

Nebejauna pora įsivelia į beprasmį ginčą, ar sraigė ir vėžlys yra tas pats gyvūnas.

Tai spektaklis apie tą vyrų pusę, kurios nerodome. Ne apie jausmus, bet lūkesčius, kuriuos tėvas iškelia virš sūnaus galimybių juos pasiekti.

Režisierius pateikia mirusios Europos „žmogui“ tris klausimus, į kuriuos neranda atsakymų jau ilgą laiką.