Spektaklis „Hotel universalis“ - apie tėvų ir vaikų santykius, jaunų žmonių tapatybės paieškas jų tėvų sukurtame pasaulyje ir norą tą pasaulį sugriauti.

Kūdikiai kartu su šokėja įsitraukia į nuotykių ir lobių ieškojimą, patiria atradimo ir bendravimo džiaugsmą, dalijasi įspūdžiais ir nuotaikomis.

Kas bendro tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos papasakos, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje.

Kūrėjai skatinami teikti drąsias idėjas teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, performanso, multimedijų, tarpsritinio meno projektams įvairiai auditorijai.

Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai.

Tačiau tiesą išsiaiškinti sudėtinga dėl laiko rate užstrigusių paslapčių, nuolatos grąžinančių atgal į pradžią, tampant „alfa“ be „omegos“.

Susiduria skirtingi pasauliai: tėvas iš šalies, kur valdo „stipresnio“ įstatymas, ir jo sūnus bei jo bendraamžiai - naivus, imlus įtakoms pasaulis.

Romanas parašytas daktaro dienoraščių forma. Juose skleidžiasi buities įspūdžiai, būties apmąstymai, kritiškas žvilgsnis į aplinką.

Su teatru santykių aiškintis dar nebaigiau, nors jis varo mane iš proto ir kuo toliau, tuo labiau nervina. Vis dėlto tai man yra ypatinga vieta.

Arturas Bumšteinas sudėliojo unikalią „balsų partitūrą“, atveriančią tiek individualios, tiek kolektyvinės atminties užkaborius.

Kiek ilgesnis nei valandos trukmės spektaklis tikrai neprailgs net ir jauniausiems žiūrovams – jame daug žaismingo įtraukimo į sceninį vyksmą.