Festivalis sukėlė rimtų abejonių dėl savojo veido – koks jis yra, ar yra, kuo unikalus šiais menų sintezės laikais?.. Nors beveidžiu, bekoncepčiu jo lyg ir nepavadintum.

Reklamavimosi naujoves menininkai dar tik atranda. Netolima sezono ateitis leis suprasti, pagal kokius kriterijus miesto praeiviai apsisprendžia tapti teatro žiūrovais.

Naujasis cirkas mūsų galvose piešia visiškai naujus ir netikėtus vaizdus, kuriuose spektaklis prasideda ne nuo triuko ir jo atlikimo meistriškumo, kartais labai dirbtinai bandomo apipinti mintimis ir „apvaidinti“, bet nuo idėjos.

Naujasis 92-asis Lietuvos profesionaliųjų teatrų sezonas netrukus įsibėgės. Tačiau tikrąją sezono pradžią skelbia naujosios spektaklių premjeros.

Akcijos „Varom už Lietuvą!“ ir t.t. skatina vartoti alų bei suteikia malonumo garsiai baubti minioje. Ir tuo pat metu kažkam ta „meilė Lietuvai“ yra biznio planas.

„Gali būti, kad šis sezonas– paskutinis repertuarinis Mažojo teatro sezonas, – ryžtingai ištaria Tuminas. Su tais kurie nenori dirbti, teks atsisveikinti. „Tegul einantys išeina. Išeidamas – išeik..."

Kad ir kaip palaikyčiau naujųjų technologijų taikymą mene, nesinori tikėti, kad netoli tas laikas, kai šiauliečiai „Forum cinemas“ kino salėje nuščiuvę stebės Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą...

Tarp didžiųjų mūsų scenos meistrų Stanislovas Rubinovas gražiai įsiterpia, užimdamas deramą aukštą vietą ir savo „mažosios scenos“ itin aukšta etine samprata.

Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, niekas jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse...

Pirmoji komanda gerai žino, ką nori padaryti ir pasakyti. Arba – ko daryti ir sakyti nenori. Antroji idealiu atveju turėtų nieko nesitikėti, ateiti švari ir pasiruošusi būti pripildyta autentišku turiniu.

Tikriausiai režisūra traukia Kazlą kaip galimybė realizuoti platesnius meninius savo polinkius. Tačiau visa tai nekompensuoja režisūrinių įgūdžių stokos, ir „įsteigiamas“ privatus literatūrinis-teatrinis salonas.