Padarykite taip, kad viskas vyktų protingai, padarykite tai visiems – puiki proga. Ir tada visi laimingai gyvensime savo Tėvynėje. Bent jau viešųjų pirkimų prasme.

Pasirodo, jokio kranto tu nepasiekei, o tik dar giliau grimzti, kaip tas Niutono obuolys, Dievo valia prigrūstas gimtosios nuodėmės sunkumo: garmi dugnan be paso, socialinės tapatybės, be jokių prošvaisčių sulipdyt save naujojoj žemėj.

Kada gi mes suprasime, kad kitokia nuomonė neverčia mūsų išduoti savąją, bet suteikia galimybę praplėsti savo mąstymą kitokia patirtimi, kitokiu suvokimu?

Paprastas buities daiktas paverčiamas pasaulio centru: „Kai į mokyklą atnešdavo Balinskio klojimo duris ir paguldydavo jas ant dviejų ilgų suolų, vaidindavome spektaklį.“

Paskutinis spektaklis parodytas. Festivalis uždarytas. Kitoks teatras vaikams pristatytas. Tik ar visas tikrai kitoks? Ir ar tikrai „Menų spaustuvėje“ įvyko teatro šventė?

Pasirodo, mūsų miestui labiau reikia menininko, kuris būtinai pritrauktų į miestą kuo daugiau turistų. Pasidabinkite juokdario drabužiais, štai tada jūs visiškai atitiksite mūsų miesto valdžios naudingo kultūros atstovo apibrėžimą.

Pas mus dar nebandoma žaisti jungiant vadinamą dramos planą su vaizdų ir optinės iliuzijos pasauliu, kurį galima sukurti, naudojant minėtą techniką, o italai tuo mėgaujasi.

Susiduriame su specifine visuomeninio subsidijavimo situacija: operą remia ne tik tie, kurie ja mėgaujasi (jei mėgstu operą, labai džiaugiuosi, kad valstybė ją remia, nes tada moku mažiau už bilietą), bet ir tie, kurie nėra operos gerbėjai.

Jei režisierius savo interpretacija išsakė savo nuomonę apie dramaturgiją, šiandieną ir jį supantį pasaulį, tai kodėl kritikas, kurio priedermė yra vertinti, negali būti laisvas ir pariteto principu išsakyti savos nuomonės?

Kokia šiandien yra teatro misija – ir ar apskritai, net ir sunkmečiu, misija gali kisti? Kokiomis vertybėmis turėtų būti vadovaujamasi, kad Nacionalinis operos teatras nesugrįžtų į XVII a. rūmų teatro tradicijas.

Kiekvienam pravartu kartkartėmis pasitraukti į „pasaulio kraštą“ ir pamėginti rasti save. Todėl pabūti vienumoje, tyloje, pavaikščioti basomis po žemę labai sveika.