Vis dėlto ar teatras iš tikrųjų geriausia vieta kad ir pačiai drąsiausiai tiesai išrėžti? Kad ir kaip emociškai šokiruotų žiauraus tikrovės veido atspindys, šios emocijos dažniausiai neturi nieko bendra su racionaliu suvokimu, kaip tą pasaulį pakeisti.

Vakaras. Panevėžys. Dainiaus Kazlausko „Kulkos virš Brodvėjaus". Gerokai virš Brodvėjaus... Prisipažinsiu, po pirmo veiksmo salę palikau. Viskas, mielas dienorašti, kapituliuoju.

„Faustas“ psichiatrinėje ligoninėje, „Lohengrinas – 1939-1940-ųjų Vilniuje, o Dalia Ibelhauptaitė po „Eugenijaus Onegino“ sovietmetyje netrukus žada Mozarto „Visos jos tokios“ iškeldinti į Kaprį.

Išsitrauki žemėlapį ir šis iškart privilioja klausimą „Ar galiu jums padėti?“ Ne, ačiū, šiandien dar šoksiu vienas, kol visai nepaklydau ir kol yra prasmės paklysti.

Mus paliko Valdas Gedgaudas. Velionis perdavė savo griežtą paskutinį norą: jokių pomirtinių oracijų, jokių gedulingų iškilmių, jokio mitologizavimo. Todėl – „pakalbėkime apie tai, kas man įdomiausia ir svarbiausia - apie mane patį...".

Šiemetinio kreipimosi į viso pasaulio teatro žmones autorius yra italų režisierius ir aktorius, Nobelio literatūros premijos laureatas Dario Fo: „Tikėti nauja Commedianti teatro diaspora!“

Kaip rašė vienas iš mitkų, Michailas Sapego, „Keistas daiktas - gyvenimas! / štai, pavyzdžiui, - vakar… / arba, tarkime, - šiandien...“. Inteligentiško valkatos kultūrinė panorama be kultūros „Panoramoje“.

Vidas Bareikis: „Išreikšti nuomonę ir pabandyti ištaisyti šį akivaizdų nesusipratimą verčia ne tik asmeninė pozicija, bet ir elementari profesinė pagarba savo kolegoms“.

Nekrošius: „Tai žanras atsakingas už tavo knygą?"
Geras klausimas biografijų rašytojams.

„Prašom neužsižeisti už atvirą santykiavimą, tačiau tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse."

Kritikas – apie rusų dramos teatrus, Joną Vaitkų, šiuolaikinę dramaturgiją ir marginalų pergalę prieš inteligentus