Gerą mintį esu girdėjusi iš šiuolaikinio šokio tyrinėtojų: mes esame vaikščiojančios galvos. Viskas susikoncentravę į protą, o kūnas išmestas už borto.

Viskas ten sutvarkyta. Tu jį žiūri, žiūri, žiūri... ir šiek tiek atsibosta. Bet tai, kad jis atsibosta, nėra blogai ar gerai, nes tai - spektaklio mintis. Juk spektaklis vadinasi „Vėl" ir turi epigrafą: „ Vėl ir vėl. Bandyk vėl..."

„Romeo ir Džiuljeta" - kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio veidrodis. Labai teatrališkas, labai daug jausmų, patetikos. Ir tai ne grynas šiuolaikinis šokis, o suteatrintas. Tai tradicija.

Geras festivalio atidarymas: daug šokio, stipraus ir gražaus. Prasidėjo galingai, gerai, šokėjiškai, ko labai ilgėjosi tam tikra dalis ištikimos festivalio publikos. Šiuolaikinis šokis gali būti visoks, ne vien grynasis šokis. Jį ir pamatėme.

Koks scenos laikas ir kaip jis keliauja iš iš vienos, dešimtmečio senumo scenos, į dabartinę, iš vienos erdvės kiton, kaip susilieja erdvės ir kaip realybė, tokia tolima, tampa teatro pasaka.

Danų požiūris į vaikus: festivalio programoje nurodytos keturios amžiaus grupės: kūdikiai nuo pusės metukų, „kūlverstukai“ (tumblers) nuo 4 metų, „kodėlčiai“ nuo 6 metų ir paaugliai (tweens and teens) nuo 10-ies.

„Supratau, kad iki gyvenimo galo liko tik prisiminimai, baimė, liūdesys ir sunkus darbas“. Frazė apie tai, kas liko, neduoda ramybės. Ji tapo lyg ir ašis, ant kurios veriasi kiti filmai, spektakliai ir realūs gyvenimai.

Juk rašymas – tai jau dialogas, ėjimas į spektaklį – jau dialogas. Kontaktas tarp spektaklio ir kritiko yra tikrai svarbus: žiūrovas į spektaklį atėjo, pamatė, paplojo, išėjo ir galbūt pamiršo. O kritikas yra tas vienintelis, kuris dar ir kankinosi apie spektaklį galvodamas.

Kritikos nėra, kai tu jos neskaitai. Ir negalėčiau sutikti, kad kritika yra prastesnė. O jei kūrėjai sako, kad jiems trūksta recenzijų – tai natūralu, vienam dviejų, kitam ir dešimties recenzijų bus per maža.

Kaip pasakė Amerikos indėnas, „Kai bus nukirstas paskutinis medis, suvalgyta paskutinė žuvis, bus per vėlu suvokti, kad pinigai nevalgomi.“ O šios idėjos šaknys yra Pradžios knygoje, kai Dievas sukūrė žmogų ir pasakė: „Tu būsi jų visų valdovas“.

Aš teatrą suvokiu kaip gyvenimo būdą. Tai yra nuostabiausia profesija, kur tu gali būti bet kas: šaltkalvis, mikrochirurgas, kosmonautas, karalius, caras, ubagas – bet kas. Daugiau tokių profesijų nėra!