Gudelis: Skaitoviška, nejaučiu ritmo. (...). Pabaigoje Laurynas jau apsigyvena Tomkuje, o pradžioj – skaitovinis herojus. Ignatavičius: Dar yra klasikinio šaltumo. Trūksta dar gilumos, antrojo plano. Norėjosi paprastesnio ir Lauryno.

Geriausia būtų ne tik nieko nesiskolinti, nieko neskolinti, nieko negauti dovanų, bet ir nieko neturėti, nieko ir nenorėti. Nes kažką turėdamas – savo ar ne savo – turi saugoti ir tausoti, nesugadinti ir neprarasti.

Prisiminus, pavyzdžiui, vokiečių grupės „Einstürzende Neubauten" sukurtą radiodramą „Die Hamletmaschine" pagal Heinerį Müllerį ar Billo Fontanos garso skulptūras, atrodo, jog šio žanro plėtotei ribų nėra.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliai moko sąmoningumo ir ugdo kritišką požiūrį į visuomenę. Kad mumis nebūtų manipuliuojama, kad stačia galva nepultume prieštarauti savo vertybinėms nuostatoms ar smerkti kitą.

Šventė akims, širdis dainuoja, šokio aistruolių siela džiūgauja, o šokio teatromanas po penkiolikos minučių ima nekantriai laukti spektaklio pabaigos. Ką gi, visos sesutės nori turėti po auskarėlį...

Į sėkmę žiūriu labai ramiai. Kaip į savaime suprantamą dalyką. Neatsimenu, kad ypač džiaugčiausi apdovanojimais.

„Esu scenoje ir nepamenu savo vaidmens. Paskutinįkart turėjau dainuot Nekrošiaus miuzikle. Užkulisiuose ieškau teksto - pažiūrėt, kokios mano replikos, ką aš turiu sudainuoti, o niekur nerandu“.

... jeigu žiūrovai žinotų, suprastų ir sugebėtų įvertinti, kiek įvairiausių nelogiškų režisūrinių išmonių artistams tenka scenoje vykdyti, teisinti ir kartais neįtikėtinu būdu joms suteikti, regis, visiškai neįmanomą sceniškumą... O režisieriai po to viskuo labai didžiuojasi...

Į piketus prieš spektaklį Žebriūnas iškart sureagavo: „Tu gink ne menininką, o jo mintį. Jeigu čia būtų mano spektaklis, aš padaryčiau, kad tas, kuris scenoje apsidirba, veiktų kaip benzino kolonėlė ir visus aprūpintų mėšlu“.

Knygoje autoriai peržvelgia visą modernaus režisieriaus „augimo“ kelią, pradėdami dar nuo senovės graikų teatro bei peržvelgdami visą režisūros raidą. Tarp pasaulio režisierių – ir Oskaro Koršunovo vardas.

Vakarų Europoje ar Amerikoje performansas jau tapęs klasikiniu menu, bet Lietuvoje šis „žanras“ vis dar neįprastas, ko gero, todėl, kad jis taip ir netapo „stiliumi“ ar „mokykla“.