Pasaulinei teatro dienai skirto pranešimo čia irgi niekas neskaito. Tai, beje, rodo lietuvių teatrinės kultūros uždarumą – jei jau dalijamės mintimis apie teatrą, tai cituojame klasikus ir, žinoma, daugiausia savus.

„Man An­ta­nas – iš tų pa­sku­ti­nių, mus pa­lie­kan­čių tea­tro mo­hi­ka­nų. Itin reik­lus sau ir nors jau to­kio am­žiaus – de­gan­tis žmo­gus. Ne­su jo sce­no­je ma­tęs pu­sė­ti­no, vi­du­ti­niš­ko, drung­no“.

Režisierius Dominicas Dromgoolas yra sakęs, kad jam nesvarbu, kas stebės jo „Hamletą“ – kad ir pingvinai. Vilniškė publika iš tiesų priminė imperatoriškuosius pingvinus – visas tris su puse valandos klausėsi teksto oriai ir nebyliai.

Visuomenė nuogą kūną mato tik kaip seksualų geismo objektą reklamoje arba pornografijoje. Mums svarbu parodyti, kad kūnas nėra vien seksualus. Kūnas turi daug įvairesnių atspalvių.

Nors šįmet festivalis nekonkursinis, galima buvo justi, kad kiekvieną vakarą kūrybinė įtampa augo, atsakomybė vienas prieš kitą tik didėjo, o už aštrius pasisakymus buvo dėkojama ne formaliai, bet siekiant pratęsti dialogą.

Islandiškoje pjesėje per nesulaikomą daugiažodystę vis dėlto ataidėdavo tam tikra islando gyvenimo patirtis. Čiagi per savo pačios užrašytą tekstą apie vyrišką moterį (?) režisierė „nenorėjo nieko pasakyti". Visai nėra ką pasakyti ir po spektaklio.

Prisipažinsiu, kad po „Mūsų klasės“, kur kluone sudeginta virš tūkstančio gyvų žmonių, išeinu dainuodama, ir publika foje vaikšto šypsodama, ir mano galvoje dar kelias dienas po to dunksi „dainuuuok ir šooooook“.

Jei maratono iniciatyva tęsis, tai vis dėlto neturėtų likti uždaros „komunos“ renginys, – projektas turėtų būti intensyviai ir patraukliai pateikiamas visuomenei, juolab kad beveik visi renginiai vyko nemokamai. Pirmas bandymas iš esmės pavyko.

Apie savo atvykimą į Panevėžį ir vienintelį pasirodymą geriausiai iš visų žinojo tik pats prancūzų teatro aktorius B.A.Kremeris, bei su juo atvykusi grupė. Deja, ne potencialūs spektaklio žiūrovai.

Pasak prancūzų istoriko ir filosofo Ernesto Renano, tautos, norėdamos išsaugoti nacionalinį identitetą, turi ne tik išsaugoti bendrą atmintį, bet ir kolektyviai pamiršti kai kuriuos faktus.

„Riga – 2014. gada Eiropas kultūras galvaspilsēta“. Taip skamba jų „VEKS-as“. Atvykusiam – nelyginamai tyliau nei miestiečiams. Kitas loginis silogizmas: jeigu teatras ir Ryga, vadinasi – Alvis Hermanis.