Šiandieniniame spektaklyje patiriame aktorių įvairiausiais būdais, daug turtingesniais nei anksčiau. Aktoriai nebėra vien interpretatoriai ar teksto skaitytojai; jie dažnai tampa atsakingais už naujas žiūrovų patirtis.

Užsispyręs žemaitis, tik atvykęs į nepažįstamą kraštą, per keturis mėnesius sugebėjo surinkti aktorių trupę, apmokyti ją vaidybos meno pagrindų ir Brukline pradėti metų metais trukusias gastroles.

Ir jeigu smalsu prisiminti, kas mūsų teatro istorijose buvo iki 1990-ųjų ir kas kitaip po jų, tai čia bus mano istorijos, o jūs pildykite, klauskite, ginčykitės, taisykite. Mes tame pačiame rate.

Lupa nenori pasakyti: „Darysi taip, kaip aš tau parodžiau“, – jis nori susitikti su dar neatrastu „peizažu“. Jis visą laiką kitame asmenyje provokuoja peizažą, tai reiškia – įkalba keliauti vaizduotėje.

Už asmenybių gali užsiglausti, jomis prisidengti, į jas apeliuoti. Metai pavadinami jų vardais, vardai apauga legendomis, ir bjaurius poelgius išteisina talentas. Vardai tampa inercija, o aikštinga asmenybė – teatrine kliše.

Vieną keisčiausių tiesų man atskleidė žodžiai „Ištrynime“: visas savo jėgas sutelkiate tam, kad nesuprastumėte. Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį išpuolių prieš Bernhardą.

Vlada Kalpokaitė: „Jaunieji manęs gali nekęsti už tai, ką pasakysiu, bet pasakysiu, kad jiems šiek tiek per lengva. Ko maištauti, kai nėra prieš ką? O jaunam nemaištauti yra keista“.

Tikruosius teatro meistrus lengviausia surasti toliau nuo scenos. Vis pagaunu save mąstant apie rašytojus, kurie beveik prieš šimtą metų pranašiškai ir drauge santūriai nusakė Europos dievų sutemas.

Vaidmens horizontalė yra to žmogaus, kurį vaidini, biografija, kilmė, viskas, ką jis patiria, o vertikalė - jo siela, jo vertybės, kurios nesikeičia bet kuriame biografijos-horizontalės taške.

Žiemą teko lankytis trijuose istoriniuose mūsų regiono teatruose Kaune, Taline bei Vilniuje. Tokie vojažai nuteikia kiek nostalgiškai, tad rašysiu ne tik apie spektaklius, bet ir apie pačius teatrus.

Nuo 1985-ųjų pradėjome veikti aktyviau. Drąsėjimas teatre buvo nuostabus metas. Nors patys geriausi spektakliai – Nekrošiaus, Vaitkaus – buvo pastatyti dar iki perestroikos. Politinė ir kūrybinė laisvė ne visuomet sutampa.