Tenka pasakyti, kad dėl tokios demokratinės festivalio politikos jo turinys itin priklausė ne tik nuo studentų apsiskaitymo, bet ir nuo jų raštingumo lygio.

Manau, kad jau atėjo laikas daugybę paskirų faktų faktelių, prisipažinimų ir nutylėjimų atsiminimuose sudėlioti į visumą ir pripažinti nemalonų faktą, kad „Joninės“ buvo gudriai paspęsti spąstai „lietuvių dramos tėvui“.

Kai miestas tampa spektakliu, po to taip ir lieka. Ne šiaip gatvė, o ta, kurioje vyko. Apvaidinta.

Nekrošius yra tylus, ramus žmogus. Jis sugeba tylėjimu sukurti įtampą. Galėčiau taip apibūdinti Nekrošių: jis taip nepastebimai įeina į patalpą, kad visi žmonės atsisuka.

Paprastai mes niekada ir nesužinome, ar teisingai pasielgėme. Mums gyvenimas neteikia kreditų alternatyvoms. Jei Riganas nebūtų nusišovęs nosies, tikriausiai patirtų sėkmę, bet kas iš jos?

Iš lėto tampame ne tik šalimi, į kurią pravažiuodamos užsuka nusenusios žvaigždės, šeštoji didžiųjų teatrų trupių sudėtis. Iš lėto imame rinktis, ieškoti ir investuoti į tai, kas mums atrodo įdomu.

Tokių durnių, kokie mes buvome, susirinkę čia ir kūrę, reikėtų paieškoti. Buvo klaikiai šalta, tai mes paimdavome ketaus šiukšliadėžes, prikraudavome jas malkų, uždegdavome ir taip galėdavome repetuoti... Elektros nėra, apšvietimo nėra...

Nekrošiui nepakakdavo, kad veikėjas pradėtų verkti scenoje. Jis norėjo padėti mums suprasti ar greičiau išgyventi veikėjo ašarų kelionę į jo akis. Dabar Nekrošiaus žvilgsnis nukreiptas į sferas už tokio pobūdžio jausmų.

Inta: Šokyje galima pastebėti skirstymus į tai, kas „latviška“, ir kas ne. Ingrida: Lietuviai irgi dažnai kalba apie „lietuvišką dvasią“, nes jaučia pavojų „netekti“ savo tapatybės.

Norėtųsi, kad festivalio programa būtų konceptualesnė. Gal vieną dieną reikėjo skirti jauniems režisieriams, kitą – choreografams, trečią – kolektyvams be režisieriaus. Norėtųsi, kad spektakliai papildytų ar neigtų vienas kitą.

Yra aktorių, kuriuos pamiršti vos juos pamatęs. Tačiau yra aktorių, kurių nuolat pasiilgsti, kurie „yra“, net jeigu jų nėra, jeigu jie ir nešmėžuoja tau prieš akis. Toks buvo Vytautas Šapranauskas.