Autobiografijos esmė - kviesti atrasti save kitų istorijose, nesijausti tokiam vienišam pasaulyje. Performansas yra menas tuomet, kai jis pranoksta save ir nurodo į kažką daugiau.

Sutikome ten britų prodiuserį, kuris važinėjo į Fringe 11 metų, kaupė žinias ir tik tada pasiryžo atvežti spektaklį, bet taip, kad iškart būtų pastebėtas. O mes - pirmokai.

Šį sezoną daugelis teatrų akcentuoja poreikį tą pokalbį gerinti, būtinybę stiprinti jį, kartais siekiant publiką ir susigrąžinti. Publikos nubyrėjimui įtakos turėjo ir vidinės teatrų suirutės.

Ar gali būti tik vienas teatro veidas? O kai praneši, kad jau susikūrei, nekyla grėsmė nurimti? Ar gyvybingumas neturėtų tapti iššūkiu, o ne inercija nuolat siūlyti naują, nematytą?

Labiausiai trikdo tai, kad būname ilgą laiką nevaidinę „Hamleto“. Prieš Venecijos bienalę paskutinį kartą vaidinome, rodos, vasario mėnesį.

Dabar esu apimta nevilties, kaip turbūt jausdavosi ir repetuojantis Mazūras, nes knyga - ne tokia, kokios aš norėjau. Krūva nuotraukų dar nereiškia, kad tai albumas. Dizaineris man prisipažino, kad jis taip iki galo ir nesuvokė, kas daro knygą - teatrologė ar režisierius.

Viena didžiausių dabartinio pasaulio vertybių – galimybė pažvelgti į viską paprasčiau, nesureikšminti tam tikrų dalykų ir suvokti egzistuojančią alternatyvą.

Lietuviai lietuviškus ir anglakalbius spektaklius lankė itin vangiai, o poilsiautojai, dažniausiai rusai, rusakalbei kultūrai neliko abejingi. Rusų tauta mėgsta savo žvaigždes, tad dažnai rinkosi ne spektaklio kokybę, o pavardes.

Baigdamas ministras Šarūnas Birutis padėkojo Henrikui Savickiui už rūpinimąsi miesto, kuris svarbus gerbiamam aktoriui, teatru.

Tai ne kultūros fabrikas, tai verslo fabrikas. Labai pikta, kai verslo įmonės prisidengia kilniais tikslais, neva suteikia jauniems kūrėjams erdvę, o už akių juos apiplėšinėja.

Priimantieji sprendimus negali atspėti, ko jums reikia. Turite jiems tai pasakyti, nuolatos aiškindami, kuo visuomenei naudinga šokti ar gėrėtis šokiu. Vertėtų susipažinti, kaip veikia
politinė sistema.