Krystianas Lupa: Vos tik iškeliame sau kokį nors klausimą, iškart išvystame tam tikrą minties horizontą ir manome, kad ten mūsų ieškojimų pabaiga. Jeigu atsiplėštume nuo tos pirmosios įžvalgos, pamatytume, kad galime žengti toliau, o ten atsiveria kažkas visiškai nauja. To nebijoti mane išmokė Swinarskis.

Tenka su nedideliu skrudintos pupelės kartėliu pripažinti: Frischas kelia egzistencines temas, kurios Vakarų pasaulyje žymi išgyvenamą ar jau net praėjusį socialinių modelių etapą, kai Lietuvoje vis dar kultūriškai suprantamesnė lieka „Paskenduolės“ patriarchalinė paradigma.

...„toksai teatre vaidinimas: šokimai, rodymai, nudavimai be kalbos ir be balso“. Šis apibūdinimas iš 1907 metais Tilžėje išleisto „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlio“ puikiai tinka ir dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų.

Ne tik tiesa, bet ir klaidos gali būti nuvalkiotos arba įdomios, atsargiai dviprasmiškos, vedamos noro patikti arba smalsiai, įžūliai ir nuoširdžiai provokuojančios žiūrovus bei kompromituojančios pačius kūrėjus.

Beata Tiškevič: kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros g., mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba.
Karolina Žernytė: 6 studijų metai buvo juodžiausi mano gyvenime. Viskas, ką dariau po to, buvo skirta atgaivinti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą menu.

Žinau, ką išgyvena tie vaikai studijose. Nuolatinės ašaros, neišsimiegojimai, stresai, dar ir patyčios. Nemanau, kad į vaikų interesus kada būtų atsižvelgta.

Lapkričio mėnuo buvo dosnus kitokio teatro vaikams: nauji spektakliai pabandė sužmoginti, atgaivinti, sušildyti apkerpėjusį Vilniaus kūną.

Nuo šiol penkerius metelius tarsi kokiam valdininkui teks užsiimti administracine tarnyste, o rytą atsibudus perskaityti eilinį paskvilį apie nelabai apgalvotą savo paties poelgį ar nepavykusį teatro kūrinį, už kurį lyg ir esi atsakingas.

Joks dialogas neįmanomas be tam tikro atvirumo. Polonia/(A)pollonia turėtų šį bei tą pasakyti apie save - šiek tiek apie tai, ką patyrė, dėl ko ji kalta, kas ją labiausiai skaudina.

Niekad nebuvau toje burgerinėje, bet šį savaitgalį jie mane sudomino būtent tuo, kad lygiai taip pat, kaip nevisai įdomus spektaklis parodė, kiek tarp mūsų teisuolių - nuo žodžio teisti.

Man pasirodė labai įdomi ši blogio reliatyvizacija ir supratimas, kad mūsų laikais nėra nieko nekalto.