Visi išoriškai ignoruoja apdovanojimus iki tol, kol patys nėra jiems pasiūlomi. Ta neigiama nuostata apdovanojimų atžvilgiu yra labiau apsimestinė, nes nėra nė vieno aktoriaus, kuris nesidžiaugtų, kad yra nominuotas ar apdovanotas.

Jeigu būtų pakviestas nors vienas teatro istorikas, gal nebūtų nutylėta, kodėl Miltinis buvo priverstas eiti į tokį gėdingą kompromisą su sąžine. Taip pat nelabai aišku, kodėl Kultūros ministerija palaimino šios fiktyvios datos minėjimą, kai knygose parašyta, jog teatras įsteigtas 1940 metų rudenį.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį, atsiprašinėju, kad mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Dauguma supranta ir laukia toliau.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija.

Kokių jų norime? Elitinių, gal net snobiškų, nedidelės grupės savo srities ekspertų, savotiškų šalies teatrinės bendruomenės patikėtinių atsakingai skiriamų ar kompromisinių, liaudiškų, kuo platesniam ir įvairesniam kūrėjų būriui išdalijamų lygybės ir brolybės principu?

Panevėžį seniai reikia sudrebinti, pažadinti, prikelti. Ir ne kokiais kvailais skandalėliais, bet meno pasiekimais. Arba totalinėmis žymių menininkų nesėkmėmis.

Komisija dėl spektaklių gausos nesiskundžia ir stengiasi, kiek įmanoma, viską pamatyti gyvai, toje scenoje, kur spektaklis ir buvo kurtas. Deja, kartais tai, ką pamatome, palieka slogų įspūdį.

Velniop visokius įrenginius ir kompiuterius - eikite į teatrą, užimkite vietas parteryje ir balkonuose, įsiklausykite į žodį ir įsižiūrėkite į gyvus vaizdus! - prieš jus teatras, nenuvertinkite jo ir nepraleiskite jo savo skubriame gyvenime.

Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios trukmės gyvenimą.

Tikriausiai būtent operos gerbėjų prielankumas, o ne režisūrinių interpretacijų tendencijos „Bohemą“ iškėlė į populiariausių, dažniausiai statomų operų trejetuką.

Veržkis per kūną į teatrą, į literatūrą ir kalbėk kūrybinį burtažodį, kartok, kuždėk kaip aimaną mylimojo guolyje – taip pažadinsi teksto erotiškumą, pasiūlytų Barthes‘as, kuris padeda suprasti ne vien kūrinio radimosi struktūrą, betgi visos knygų mugės svaigimo efektą.