Vienam spektakliui sukurti mes turime vidutiniškai 4000 eurų, o į šią sumą turi tilpti: atlyginimai aktoriams, scenografijos meistrams, kostiumų dailininkėms, režisieriams, kompozitoriams, dramaturgams, vadybininkams, rekvizitams, medžiagoms kostiumams ir scenografijai.
Jau rengdami pirmą festivalį norėjome parodyti tik šiuolaikišką teatrą, todėl sąmoningai atsisakėme kad ir labai garsių, bet tradicinį, konvencionalesnį teatrą reprezentuojančių vardų.
Jie išmoko ir ištobulino akrobatikos rašmenis ir kalbą, o dabar su ta kalba ir gražbyliauja, ir keikiasi, ir už nosies vedžioja, ir pakviečia, ir pasiunčia.
Panašu į kilnojamą cirką, kuris tinka ir Novosibirskui, ir Nidai, nes rusų kalba esą ir ten, ir ten tinka. Keistas savivaldybės sprendimas. Nesolidu. Nemokamas sūris tik spąstuose.
Dalyvauti tokiame renginyje emociškai gali būti labai stipru. Žinoma, sudėtinga: pirmadienis, vasaros pabaiga, kam darbas, atostogų pabaiga, bet viliuosi, kad mums pavyks susirinkti.
Proginės kalbos ir menininkų apdovanojimai man primena neištikimo vyro elgesį su apgaudinėjama žmona. Jai perkamos brangios dovanos, sakomi jausmingi, ašaringi komplimentai. Bet tai niekaip nekeičia fakto, kad be jos galima gyventi.
O ką mes vis dėlto veikiame su spektakliais, kai užsidarę verandose, kabinetuose, virtuvėse, bibliotekose ar vienuolynuose rašome apie juos? Ką daro kritikas, menotyrininkas su kūriniu, interpretuodamas ir vertindamas?
Tikrai nesiimsime skelbti stebuklo, neapsimetinėsime staiga tapę novatoriais, nei iš šio, nei iš to, ar vien dėl juridinio statuso virtę progresyviausiu teatru. Taip prarastume gerokai daugiau, nei dabar galime atrasti.
Šiandien teatrų spaudos pranešimuose ar reportažuose iš užsienio sutinkame naujų terminų, susijusių su mums nepatirtais ir negirdėtais žanrais, kūrybos modeliais. Kaskart autoriai ir redaktoriai susiduria su problemomis - kaip elgtis ir net iš kurios kalbos versti, nes skirtingos tautos skirtingai tai įvardina.
