Didžioji dalis valstybės paramos lėšų dalis nusėda sostinėje, o kitiems lieka tik trupiniai. Dažniausiai finansuojami mažiau ambicingi, regioninės reikšmės renginiai, kad nebūtų rimtesnės konkurencijos Vilniui.

Pradžioje režisierių parodyta drąsa gali atskleisti visai ką kitą - jų bailumą. Turėti mintį ir nesileisti jos užvaldomam - vėjais paleista koncepcija, baimė drąsos akivaizdoje arba, paprasčiau tariant, įžūlus neišbaigtumas.

Ironišku Franzo Kafkos tekstu teigiama, jog meno adresatui sunku arba ir neįmanoma suvokti kūrybai atsidavusio žmogaus tikrųjų dingsčių.

„Sirenos“, užsibrėžusios parodyti žiūrovams juos pačius, šį tikslą įgyvendino tik iš dalies. Pranešimų perdavimo kanalai šiemet pranoko pačius pranešimus.

Aktoriai lenda iš personažų kiautų, kad imtų šaukti kaip gyvenimo personos. Jie nebijo būti neoriginalūs - tai nėra blogai, nes čia priartėja gyvenimas, ir nuoširdumo ar tikrumo sąvoka, tokia neįprasta scenai, ima kovoti už savo teises.

Tai buvo jaunųjų dominavimo sezonas. Burtų lazdelės, kitaip nei Gintaro Varno spektaklio jaunieji, jie neturi. Bet turi kitus turtus, kuriuos saugokim ir branginkim.

Bus dar daug gero, blogo, prasto, įdomaus ir visokio teatro, bet svarbu, kad jį stebėtų imli, reikli ir patyrusi publika. Būtent jos, ne kieno nors kito vertinimas kūrėjams yra svarbiausias vedlys.

Sąlygos puikiam, jautriam ir provokuojančiam spektakliui yra. Tačiau tema, spektaklyje turėjusi būti svarbesnė už siužetą, nesuskamba.

Šįmet buvo pastebima: Alytaus festivalis vyko, norėdamas ne tik įvykti, bet ir būti kuo plačiau, kuo ryškiau matomas - įdomus ne tik pats sau.

Publikos daugumai istorijos buvo ne asmeninės, o kitų. Kad jos taptų mūsų, reikia rasti, kas tarp vienų ir kitų būtų bendra, artima.

Laisvas žmogus kuria iš džiugesio. Norėčiau, kad išsilaisvintume nuo noro koncentruotis į save, kad nebereikėtų įvertinimų, apdovanojimų ir galėtume laisvai reaguoti į pasaulį ir jo įvykius.