Dabartinis festivalis taikosi - ir, regis, visai sėkmingai pataiko - į labai daug skirtingų skonių, lūkesčių ir patirčių turinčius žiūrovus.

Kas atsitiko, kad tokio ryškumo žvaigždes ėmė ir išmetė iš jų pačių sukurto pasaulinio lygio teatro?

Labai svarbu, kad šiuolaikinė dramaturgija išvis judėtų. Jei niekas jos nejudins, ji savaime ir neišjudės.

Ar vienas pastatas patenkina visų sostinės kūrėjų norus? O kaip su kūrėjais ir kultūra elgiasi kiti miestai?

Kruopščiai apgalvota rinkodaros strategija yra nusitaikiusi į žmonių patriotinę jauseną, kuri kai kuriais atvejais dirginama itin stipriai. Nauja aukso gysla? Patikimas būdas greitai išpopuliarėti?

Kai per repeticijas jis stebi tave, matai, kad jo žvilgsnis nėra tuščias. Bendraudamas su juo negali visiškai atsipalaiduoti vien dėl to, kad supranti, jog už jo tylos slypi didžiulė erdvė.

Didžiausia, naivios nuostabos palydima švente tampa tai, kad kažkas apskritai ėmė ir įvyko. Rodos, kiekvieno išsikeliama kartelė yra gerokai per žema.

Kiek jaunas menininkas yra laukiamas, kokios jam sudaromos sąlygos? Ir kaip jis pats suvokia savo atsakomybę, auditoriją, visuomenę, kuriai kuria? Diskusija Menų spaustuvėje.

Tokių „normalių“ spektaklių ir kituose teatruose randasi vis daugiau. Galbūt netrukus Lietuvos teatras turės „viduriniąją lygą“, kurios dar visai neseniai pasigesdavome.

Ši erdvė - tai pretenzinga ir kaprizinga paauglė, reikalaujanti netradicinių sprendimų. Gal todėl pirmieji „Šelteriui“ skirti spektakliai kol kas jos neprisijaukino.

Vertėtų kalbėtis ne tada, kai laikas gesinti gaisrus, o paprastai taip pas mus daroma, ir iš to atsiranda posakiai „kaip visada“. Būtų puiku padaryti „kaip niekad“.