Smagu, kad senamadiškų šokio darbų nebeliko, bet juos pakeitė ne ką naujau atrodantys „konceptualesni“. Spektaklių, kurie pretenduotų į pasaulinį šiuolaikinio šokio lygį, buvo vos keli.

Posttiesos reiškinys šiandien labai stipriai veikia visuomenę. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai tiesa.

Jonas Vaitkus: būtina įstatyti save į tam tikras vėžes, paisyti „tabu“, kad netaptum pašlemėku, manipuliuojamu žmogumi.

Gabrielė Tuminaitė: žinau, kad šie abu spektakliai grįžę iš Kinijos bus pakitę, atsikratę vietinių dulkių, nereikšmingų smulkmenų, globalesni.

Reakcijos veikia mus, verčia operą atlikti kartais juokiantis, kartais verkiant, kartais kalbant ar dainuojant, kartais išsigandus.

Apie skolą kalbėti ir jos reikalauti būtina - kad valdžia įsisąmonintų, kad ji yra skolinga, kad jau padarė nepataisomų klaidų ir toli siekiančios žalos.

Mes tiesiog norim, kad kokybiški spektakliai kartą per metus atvažiuotų čia, į Klaipėdą, ir visi galėtų juos pamatyti. Toks yra pagrindinis tikslas.

Neapleidžia mintis apie dažną temos nebuvimą. Rodos, jau seniausiai lėlių teatras gręžiasi į suaugusiųjų publiką, bet vis dar susilaiko nuo rimtesnių pasisakymų.

Jei tikslas vis dar yra kviesti suaugusius žiūrovus, pamažu juos pratinant prie lėlių teatro, tuomet pramoginiai, meistriškai atliekami darbai atrodo pats tinkamiausias pasirinkimas.

Kaip bene prieš šimtą metų pastebėjo kritinės teorijos kūrėjai, žaidimo teikiamas malonumas blokuoja kritinį mąstymą. Tai neabejotinai paranku pramogų industrijai. O scenos menui?

Vytautas Anužis: skirtumas yra - negalim sakyti, kad mes ta pati gentis. Nieko panašaus, jie kitokie.