Neturiu dokumentų, vadinasi, manęs nėra.

Kai matai bendruomenės entuziazmą, netrunki priimti paprastą tiesą - tai jau nebe tavo, o jų istorija.

Jis ne dėstė, bet mąstė. Žongliravo epochomis, stiliais. Įnirtingai, it šachtininkas, gręžėsi į dėstomo dalyko šerdį.

Meno vadovo funkcija jau nebeatitinka šiuolaikinių socialinių santykių sampratos ir yra diktatūriška.

Naujaisiais metais reikės dar kartą pažiūrėti spektaklius, kurių premjera įvyko 2017-aisiais - sutvirtinti arba pakoreguoti pirmuosius įspūdžius.

Verčiant kitą poetą, tavęs neturi likti. Mūsų poetus vertėjus suformavo kita tradicija, jie įsivaizduoja, kad jų saviraiška - svarbiausias dalykas.

Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas - labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

Kai technologijos mus vilioja į virtualų gyvenimą, šokis traukia į realųjį, kur juntamas žmogiškasis ryšys.

Būna, vaidini, o vaikai komentuoja kaip prieš televizorių - jie nežino, kas yra teatras.

Baigiantis 2017-iesiems, Menų spaustuvėje vykę keli renginiai pagerbė dvidešimt metų šiuolaikiniam šokiui atidavusį choreografą ir šokėją Vytį Jankauską.

Lietuvoje vis dar pageidaujama, kad dokumentinis teatras būtų vizualiai arba emociškai paveikus. Tačiau tokio teatro paveikumą lemia tema ir kalba.