Norėčiau, kad Lietuvoje isterinį teatrą atsvertų politiškesnis ir brechtiškesnis teatras, kuris nesistengia per prievartą graudinti publikos.

Projektas, koks jis buvo pateiktas baigiantis 2018-iesiems, naudingas ne žmogui, bet politinei daugumai.

Net ir pasiekęs pasaulinio pripažinimo, net ir būdamas itin uždaro būdo, Nekrošius niekada neužsidarė dramblio kaulo bokšte.

Mūsų laikais genijai įsikūrę geruose namuose, o pavažinėti gali ne prasčiau už Dostojevskį. Vis dėlto dažnas deklaruoja permanentinę kančią dėl kultūros žlugdymo.

Kylantis šiuolaikinio šokio lygis, kintantis požiūris yra ilgų metų ir daugybės žmonių darbo rezultatas.

Besibaigiančių metų ryškiausi spektakliai, aktoriai, kolegų straipsniai, įvykiai/reiškiniai, festivaliai - tokių akcentų „Menų faktūra“ paprašė, kreipdamasi į keturis autorius.

„Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“

Jo spektakliai plačiau atvėrė akis į teatrą, jie lavino mūsų vaizduotę, patį žiūrovą skatino suvokti teatro kalbą ir tapti bendrakūrėju.

Galiu stovėti prieš trijų tūkstančių minią, žiūrėti į kiekvieną žmogų minioje ir laisvai kalbėti dvi valandas. Kas nutiko? Nutiko menas.

Iš rašytojo Rimanto Kmitos gyvenimo kronikų: jis rašo pjesę, kurios pagrindinis veikėjas - milicininkas nepriklausomybės aušroje.

„Namas Nr. 1“ - puikiai pavykęs interaktyvus teatrinis eksperimentas, leidžiantis miesto istoriją pažinti alternatyviu būdu – pojūčiais.