Operos ir baleto lankytojai iki šių dienų išlaikė saugiausią ir aiškiausią „neliečiamųjų“ žiūrovų statusą.

Profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai.

Daugumai kritikų būdinga milžiniška atsakomybė už savo darbą ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kritika užsiimama vis rečiau.

Vis dėlto norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis festivalyje atrodė turiningesnė nei užsienio programa.

Į teatrą Lietuvoje ir toliau žiūrima kaip į prabangią meno rūšį, kuriai privalomos valstybės subsidijos.

Alvis Hermanis sakė, kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos fabriką - žinotum, iš ko ir kaip padaryta, nevalgytum.

Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau - kūrėjai, poelgiai, idėjos.

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia - teatro dulkės.

Šiemet pirmą kartą Lietuvos kūrėjų darbuose išvydau temą, kurios anksčiau Lietuvos šokyje nesu pastebėjusi, – tapatybės klausimas.

Pasakiau apsikabinusi „Mano mylimiausias aktorius“ ir sprukau. Bet pasakiau – dabar, ne po dvidešimties metų.

Našlaitystės spalvos po truputį dengia ir Mažojo veidą. Buvusį įkvėptą veidą. Režisieriai keičiasi, repertuaras įvairuoja, bet neaišku, ar kas vairuoja šitą laivą, ar numato jo kryptį - farvaterį?