Lyg poetiniais rašmenimis jis teatro muziką išaukštino, jai suteikė išskirtinę vietą spektaklio struktūroje, tačiau tuo pačiu nukėlė ją nuo elitizmo bokšto.

„Labiausiai vertinu jautrų atlikėją – jei santykį su publika kuria toks menininkas, visai nesvarbu, koks fizinis atstumas juos skiria“, - teigia šokėjas Lukas Karvelis.

„Nors mintyse turėjau universalų visų problemų sprendimo būdą - atšaukti renginius, grąžinti pinigus už bilietus - vis dėlto neketinau imtis tokio sprendimo, neišbandžiusi kitų galimybių“, - teigia prodiuserė Ana Ablamonova.

Šį kartą nesinori tiesos vynioti į vatą: apie šią katastrofą reikia rašyti ne recenzijas - laikas parašyti „Sirenų“ nekrologą.

Šiemet vertinimo komisija pagrindinio festivalio prizo neskyrė vienam teatrui. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvas bendravimas taps svarbiausiu akcentu, nustelbiančiu ir konkurencinę kovą.

LNDT tapo lakmuso popierėliu, parodžiusiu, kad Lietuvoje menininkams potencialiai pavojingos darbo sąlygos gali būti laikomos norma.

„Kai sienos buvo uždarytos, man teko susimąstyti, kiek aš turiu čia ir dabar. Dažnai save pagaunu galvojančią apie ten ir rytoj (arba vakar), bet ne apie esamąjį laiką“, - pastebi cirko artistė Monika Neverauskaitė.

Pastaraisiais metais vienas po kito mus, mano kartą, palieka draugai, buvę kolegos, bičiuliai. Tarp jų ir Dovydas Judelevičius, su kuriuo neseniai atsisveikinta palydint į Vilniaus žydų kapines.

„Programa buvo nepaprastai įvairi ir, kaip juokais ar rimtai nuolat pažymėdavo PLArTFORMOS organizatoriai, saugi“, - teigiama festivalio apžvalgai skirtoje „Menų faktūros“ radijo laidoje.

Šūkis „Unwelcome“ ryškiausiai persismelkė at(si)ribojimo pojūčiu, kurį nuodugniau patyrinėti norėtųsi spektakliuose NO FAKE* ir „Emigrantai“.

„Manau, kad visa su viruso plitimu susijusi situacija pasaulyje iškėlė daug „skeletų iš spintos”“, - teigia režisierė Gabrielė Tuminaitė.