„... charmsiškai žongliruoti pačiu įtempčiausiu polimitologeminių metamorfozių lynu, nuolat randantis didmeistriškame dialoginės komunikacijos atšakų piruete”. Supratote ką nors? Tai naujoji teatro kritika.
Jei šis sezonas galėtų įeiti į mūsų teatro istoriją, tai pirmiausia dėl vieno fenomeno: publikos. Šio teatrinio sezono pirmoji pusė fiksuoja aiškų jos lūžį iš pasyviosios į aktyviąją. Nepastebėjote?
„Geras režisierius nesivaiko madų ir nesistengia nustebinti, jis ieško tiltų, jungiančių klasiką ir šiuolaikinę sąmonę”, – pokalbyje su teatrologe Ramune Balevičiūte teigia Charlesas Marowitzas.
Rugsėjo viduryje Vilniaus mažajame teatre viešėjo garsus režisierius, pedagogas ir teoretikas Charlesas Marowitzas. Siūlome ištraukas iš skaitytos paskaitos apie Stanislavskio sistemos likimą Amerikoje.
Pas mus teatras vis dar yra pastatas. O kadangi jų turime nedaug ir skirtumai tarp teatrų beveik išsitrynę, tai ir kitoks teatro reiškinys eiliniam žiūrovui kelia nepasitikėjimą – kokios dar ten „naujos erdvės“?
Teatras nebeturi būti žemės drebėjimas, užtenka, jei jis randa raktą ir mus išvaduoja. Kitaip tikrai nugraušim kam nors rankas neištvėrę įtampos – kvailos neegzistuojančios „sėkmės visuomenės“ įtampos.
Ko nemačiau Švedijoje ar Olandijoje – tai pamokymų vaikučiams, kad būtų geručiai. Arba kad atėję į teatrą, pažintų savo šaknis – nors tai lyg ir labai tauru ir pedagogiška.
Slovakijos sostinėje Bratislavoje birželio pabaigoje visą neapsakomai karštą savaitę, kai termometras rodė 38°C, vyko tarptautinis teatrinių institutų spektaklių festivalis.
