„... Nieko neturiu, turiu tik teatrą. Aš kaip tas apynys – turiu vyniotis apie stovą, kitaip neišgyvenčiau... Neturiu laisvalaikio, nemoku ilsėtis, neturiu draugų... Teatras yra ir rojus, ir pragaras. Jis yra viskas. ...”

„Regis padaryta esminė klaida. Galinga rusiška muzika su varpais, tekstas visai nedera su tuo, kas vyksta scenoje. Kai Borisas dainuoja „Ksenija, eik į savo menę“, matai merginą su maudymosi kostiumėliu...“

Šiauliečių spektakliai priminė, kad kartu žmonės esti trumpą gyvenimo laiką. Reikėtų mokėti tuo džiaugtis, kaip „Noros“ daktaras Rankas ar „Trijų draugų“ herojai.

Teatro menas čia supakuotas į popmelodraminio saldainio popieriuką, kuris vartotoją vilioja lengvu, saldžiu turiniu, beje, neatitinkančiu blizgančios savo išorės.

Tik šitaip galima pavadinti apgailėtiną reginuką kovo 27-osios vakarą Nacionaliniame dramos teatre, kur tradiciškai susirinko scenos kūrėjai ir jų bendraminčiai.

Šiaulių teatras visais laikais darė įspūdį, kad dirba stabiliai, čia mažiau nei kituose teatruose garsių skandalų, „durų trankymo“, o nuolatinė režisierių kaita šiame bandymų poligone anaiptol ne tragedija, bet išmėginta ir ne pati blogiausia tradicija.

Teatro išlikimas priklauso nuo jo gebėjimo atsinaujinti panaudojant naujus instrumentus ir naujas kalbas. Nes kaipgi kitaip teatras galėtų liudyti didžiausius savo epochos įvykius ir skatinti savitarpio supratimą, jei pats nepuoselėtų atvirumo?

Stebint Šiaulių dramos teatro gastroles Vilniuje ir rūpėjo ne vien žiūrovo, bet ir aktoriaus būsena: kaip jiems „vaidinasi“ šiame teatre?

„Teatrai jautriai reaguoja į kokybinius miesto mikroklimato pokyčius. Deja, Kaunas provincialėja sulig kiekviena diena. Mieste beveik neliko kūrybinio jaunimo, nes jam reikia bendraminčių terpės. Tie patys aktoriai laksto vaidinti iš vieno teatro į kitą. Labai suprastėjo ir publika.“

Mintys apie teatrą ir pokalbiai su režisieriais Oskaru Koršunovu ir Eimuntu Nekrošiumi. Juos išprovokavo režisierių pasirinkimai statyti chrestomatinius klasikos kūrinius – „Hamletą“ ir „Idiotą“.

Artėjanti Tarptautinė teatro diena ir jos fone atsiskleidžiantis sezono paveikslas masina pažvelgti, kaip visa tai gali rutuliotis toliau. Šįkart pravers vieno remontuojamo teatro griuvėsiuose rastas laiškas iš ateities.