Ne tik „Sirenas", bet ir jau pasibaigusį „Versmės" festivalį, taip pat naujausias sostinės premjeras taip ir kirba vadinti krizinėmis.

Siūlome skaitytojams žvilgsnį į Shakespeare‘o laikų teatrą ir jo žiūrovą, kuris galėtų būti įdomus įvadas į šio sezono „šekspyrinius“ spektaklius. Lenkų teatrologo Mirosławo Kocuro straipsnį spausdiname maloniai sutikus mėnraščio „Dialog“ redakcijai.

Jau ketvirtą rudenį vyksta „Versmė“ – Nacionalinio dramos teatro rengiamas nacionalinės dramaturgijos festivalis. Ar jis tapo įvykiu?

Rusų teatro kritikas Aleksejus Bartoševičius kultūros puslapyje „Atvira erdvė“ recenzuoja neseniai Vilniuje viešėjusio teatro „Deutsches Theater“ naująją pramjerą ir lygina tris įdomiausias pastarųjų metų Johano Wolfgango von Goethe‘s „Fausto“ interpretacijas.

Idėja, kad kultūra nėra vien negrįžtančios paramos prašytoja, tačiau ir pati gali kurti pridėtinę vertę, Lietuvoje vis dar abejotina. Tuo sunku įtikinti ne tik Lietuvos kultūros politiką formuojančius asmenis, bet kartais ir pačius meno bei kultūros žmones.

Mažesnis pasiūlytų pjesių skaičius leidžia manyti, kad šįsyk autoriai savikritiškiau vertino darbus ir nesiveržė pateikti publikai kad ir labai jiems patiems brangių, bet profesionalumo stokojančių tekstų. Tačiau ir dabar tokių netrūko.

... išryškėja aktuali negausios teatrinių knygų lentynos yda: kol vieni rašo rimtus darbus apie scenos gyvenimą, kiti skyles ima kamšyti itin asmeniniais ir galbūt jau išblėsusiais prisiminimais, nuleidžiančiais scenos legendas iki žvaigždžių rango.

Rugsėjo 10–13 d. Rygoje vyko Baltijos šiuolaikinės dramos festivalis „Žvilgsnis 2008“. Latviai, estai ir lietuviai pateikė nacionalinės – šiandien sukurtos ar naujai interpretuotos – dramos pavyzdžius.

Tuo metu, kai Vilniuje įsibėgėjęs šurmuliuoja „Sirenų“ festivalis, Kauno teatrai gyvena savo įprastu rudenišku ritmu, sezono pradžioje ramiai pristato premjerinius kūrinius.

„Peterburgo teatro žurnalas“ – gyvas, diskusinis: jame vyresnės kartos teatrologai ir jauni teatro kritikai apmąsto teatro ir kritikos santykius bei padėtį.

Naujasis cirkas daugiau dėmesio skiria su senuoju cirku kaip kultūros istorijos reiškiniu susijusioms referencijoms, atsisako pompastikos, dirbtinio žvalumo, ryškina jausminį, su konkretaus žmogaus, individualaus atlikėjo ir asmenybės išgyvenimais susijusį aspektą.