Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir žurnalas „Bravissimo“ surengė Tarptautinį operos kritikų seminarą. Vienas iš seminaro svečių – žurnalo „Opera“ redaktorius ir vyriausiasis „The Sunday Telegraph“ muzikos skilties kritikas Johnas Allisonas.

Lapkričio 7, 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko premjera – Peterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“. Žurnalas „Bravissimo“ siūlo paskaityti muzikologės Živilės Ramoškaitės recenziją.

Kodėl taip dažnai šiuolaikinio teatro ir šokio publika atsiduria „Menų spaustuvėje“? Ar joje pradėjo dirbti dauguma garsiųjų Lietuvos teatro režisierių, choreografų ir jų trupių? Kodėl kitose scenose nevyksta tiek daug premjerų?

Režisierių teatrinė kalba, kad ir kokiomis atstumiančiomis formomis ji reikštųsi, tęsia klasikinių tragedijų adaptacijos paieškas, išlaikydama ne tik estetinį, bet ir etinį santykį su mirtimi, smurtu, žiaurumu.

Šūkis „Nepatogus teatras“ nėra nei esminis šių metų „Sirenų“ akcentas, nei kryptis. Jis išduoda, kad 2008 metų „Sirenų“ rengėjų būsena jau nėra tokia aiški ir tvirta, kokia buvo anksčiau.

Savo įspūdžius apie jiems beveik nepažįstamą lietuvių teatrą jaunieji kritikai turėjo perteikti laiškais, adresuotais mamai, draugui ar spektaklio kūrėjams, eilėraščiais, dainomis, trumpomis recenzijomis dienraščiams ar net performansu.

„Vandens tema teatre nėra labai plėtojama, o mes norėtume padėti per tai pažvelgti į socialines, aplikosaugines, politines problemas“, – šnekėjo britai. Tačiau lietuviai labiau linkę į poetinį teatrą nei į kalbėjimą apie užterštumą ar vandens pardavinėjimą.

Lapkričio 17-21 dienomis vykusį bendrą Menų spaustuvės ir Velso ,,Volcano“ teatro projektą-seminarą stebėjo trys jaunieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatrologai. Pateikiame jų įspūdžius iš dirbtuvių.

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje vyko kūrybinės dirbtuvės, pavadintos „Nuostabiu vandens gyvenimu“ ir sutraukusios dvi dešimtis įvairaus plauko teatrinių asmenybių: profesionalių aktorių, šokėjų, choreografų, muzikantų bei scenos meno studentų.

Surasti savo žiūrovą, o ne medžioti bilietų pirkėją – štai dėl ko verta nustoti dūsauti.

Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras bei leidykla „Apostrofa" išleido pirmąsias lietuviškosios Teatro tekstų bibliotekos knygas. Jomis tapo Émile´io Zola „Natūralizmas teatre" ir Vsevolodo Mejerholdo „Apie teatrą".