Ar esame pasiruošę tokiam humorui? Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ leidžia iš naujo pamatyti, kokie nesuprantami yra žmonės ir kaip kvaila įsivaizduoti, kad kažkas gali būti nuspėjama.
Nors tai spektaklis-susitikimas su tikrų patirčių liudininku, atveriančiu, rodančiu save, vis dėlto jis vyksta teatre, jo istorija skaitoma iš lapų, o gyvi įvykiai virto žodžiais.
Kamerinis koncertas sukuria ir filmo įspūdį, nes žodžiai kuria vaizdus iš kino juostos, ir tai viena paveikiausių teatro formų, kai visa tik kalbama, net šnekama su mumis, bet klausytojas virsta žiūrovu.
Visgi labai smagu, kad tą vienintelį vakarą VDFF buvo galimybė pamatyti abu šiuos filmus, kartu ir palyginti ne tik skirtingus portretinės dokumentikos pavyzdžius, bet taip pat visiškai skirtingų teatro krypčių atstovus, jų darbą su aktoriais.
Šiame spektaklyje viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Bene patraukliausia tai, kad kūrėjams rūpi publika. Kūrėjai savo „antireakcijomis“ reaguoja į kiekvieną publikos krustelėjimą.
Ar spektaklis atperka jam kuriant sunaudotas medžiagas, energiją, režisierės keliones į Vokietiją (kad ir traukiniu)? Ar yra nors vienas tekstas, atperkantis jo rašymui sunaudotą elektros energiją, popierių?
Bruveris šįkart hipotetiškai taria: „Galima spėti, kad tokioje aplinkoje J. Franko įsteigtas ir kunigaikščio M. K. Oginskio remiamas teatras būtų galėjęs tapti ir lietuvių muzikos ir teatro idėjų paskata. Deja.“
O ant scenos grindų papilta tūkstantis tuščių mineralinio vandens buteliukų, kurie spektaklyje čeža ir veikia tave kaip žiaurus plastikinis arktinis poledis. Mane asmeniškai tikrai veikia.
Dainininkės nekaltos, jog su tais keistais aprėdais turi vaidinti kažką neapibrėžto, priartinančio jas prie provincijos operetės teatrėlio, o paskutiniame veiksme – jau ir šių dienų popscenos.
Aišku, niekur nedingsta pagrindinis Areimos priešas – vyriškas kostiumas. Jame, matyt, sukauptas visas šiandienos gyvenimo blogis. Su kostiumu visi ima atrodyti vienodi.
