Spektaklyje nėra nei interpretacijos, nei taiklios iliustracijos. Gal jis skirtas tiesiog pramogai - paklausyti gražiai atrodančių ir gražiai dainuojančių aktorių-solistų gražioje sceninėje erdvėje?
Įprastą valdovo „makbetizacijos“ - valdovo kompromitacijos ir pražūties - istoriją „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo - jo „jogos“ - istoriją.
Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“ Aušra Pukelytė perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
Scena, turėjusi ne tiek atskleisti aktorių tapatybes, kiek pasiūlyti kitokį mąstymo apie karą būdą ir galbūt paskatinti atvirai diskusijai, virto duobe, į kurią įkrito spektaklis.
Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
Romantiškuosius „Moterų kranto“ solo, duetus ir trio keičiantys pabūklai ir sirenos bei keliskart sušmėžuojančios milinės priverčia susimąstyti, kaip pakito šio spektaklio moterys nuo 1998-ųjų iki 2008-ųjų?
Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu - visiška šviesa.
Audronės Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.
Tai jokiu būdu nėra teminis ar nišinis pasirodymas, skirtas siaurai problematikai. Tai veikiau mąstymas apie mąstymą, dekonstruojant ir aiškiai parodant akimirkos sąrangą, jos svarbą.
