Nieks čia prie nieko nelimpa ir jau tikrai kad netarnauja bendram labui. Ir kas gi galėtų būti bendro, kai kiekvienam atskirai, savomis priemonėmis bei jėgomis tenka kovoti už išlikimą?

Aiškinantis spektaklio prasmes, neišvengiamai atsiduri zonoje, kurioje mėgsta klaidžioti šiuolaikiniai kūrėjai - pasąmonėje, o ja galima paaiškinti ne tik spektaklio prasmių bei formų paradoksus, bet ir paslėpti bei pateisinti menininkų klystkelius.

Režisierius laimingas net ne dėl to, kad šio kūrinio ėmėsi, o kad turėjo kūrybinio smalsumo ir galbūt netgi tam tikro tyrumo, tikėjimo teatru, kuris gali sudominti ne aštriom, drastiškom, socialiai angažuotom, o paprastom ir senom kaip pasaulis istorijom.

Hamletas neatrodo jaunesnis už jo tėvą vaidinantį aktorių. Atrodo, kad veiksme dalyvauja tos pačios kartos atstovai. Dabar tikiu, kad tai ne aktorių ar grimuotojų kaltė.

Spektaklis artimas tiems, kam žvaigždėta Laimingojo Princo naktis asocijuojasi ne tik su dangumi, bet ir su teatro salės skliautu, kuriame gęstant šviesoms prasideda tikrasis gyvenimas.

Galvojant apie šiųmetį jauno teatro derlių Klaipėdoje, akivaizdu, kad potencialo Lietuvos teatre yra daug. Truputis geranoriškumo, atvirumo ir teatro bendruomenės pastangų gali atnešti netikėtų rezultatų.

Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą - paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis.

Pergalė jau seniai pasiekta, bet Arsobaitės Elžbieta vis nepaleidžia žarsteklio, vis mosuoja įsirėžusi, tarsi įtvirtindama į visų sąmonę, kad ji čia atėjo daryti tvarką amžiams.

Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, Birutė Mar koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis.

Grįžtu į Eimunto Nekrošiaus „Vėlines“, dar kartą leidžiuosi į jų labirintą. Nacionaliniame teatre atsirado spektaklis, puikiai tinkantis jo misijai. Kas, jei ne nacionalinė scena turi pervertinti klasiką, kitaip ją nušviesti, nors ir lietuviška šviesa?

Artūro Areimos „(Ne)vykėlis" ir Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse" tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien „vykėlių" privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.