Kas yra Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“? Visų pirma, tai gimtadienio dovana, rašytinis paminklas legendiniam Lietuvos režisieriui, taip pat paminklas Dvynių ženkle gimusių dviejų žmonių draugystei ir meilei.

Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.

Dabartis šiame spektaklyje atsiskleidžia, sakyčiau, unikaliu, elegantišku, „varnišku“ ir šviesiu pavidalu. Tiksliau tariant, tam tikras santykis su dabartimi siūlomas kaip išsigelbėjimas.

Darbų sėkmę daugiausia lemia „Impulso“ dalyvių kūrybinė medžiaga - profesionalūs baleto šokėjai, kurių kūnai, šiai kūrybinei veiklai ruošti daugelį metų, gali kokybiškai perteikti formaliuosius sumanymų pavidalus.

Lietuviškame kontekste Klaipėda yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių - čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja.

Mes turime 99% tų pačių genų kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Mes turime 90% tų pačių genų kaip šimpanzė. Mes turime 30% to paties kaip ir salotos. Ar tai bent kiek tave pralinksmina?

Spektaklis tęsiasi beveik keturias valandas ir neprailgsta, nes nėra nereikalingų, paviršutiniškų, ištęstų scenų.

Vieną lūkestį „Maišto” režisierius išpildo su kaupu: ko jau ko, bet fizinio žiūrovo interaktyvumo šiame spektaklyje netrūksta.

Priešinguose poliuose stovinčios karalienės Areimos spektaklyje atrodė kaip princesės iš skirtingų dailininkų iliustruotų pasakų:

Postdraminio teatro epochoje primirštos klasikos atgaivinimas scenoje jau savaime yra pozityvus reiškinys. Vis dėlto stengiausi išsiaiškinti, kodėl režisierius „nuskriaudė“ Škotijos karalienę Mariją Stiuart ir spektaklį centravo į Elžbietą.

Ko gero, jei grįžus namo po spektaklio pagauni save nejučiomis kartojant keistus aktorių judesius, galima sakyti, kad procesas ne tik įvyko, bet paliko paslaptingą žymę, užminė mįslę ar davė užuominą tolesnėms mąstančio kūno ir sąmonės įžvalgoms.