Sukurti netaisyklingą spektaklį - puiki intencija, tačiau „Vaikystė“, sulaukdama daugiau dėmesio ir įgydama vardą, pati palaipsniui tampa taisyklinga.

Įdomu, jog spektaklis vyko tokioje nestandartinėje erdvėje, dvelkusioje kaimiško pieno bei mėsos kvapu. Kita vertus, tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi itin fragmentiškus spektaklio įspūdžius.

Keli iliustratyvūs vaizdai, pora puikių skulptūrų - viskas, į ką buvo verta žiūrėti. Jokios kūrybinės drąsos ir jokių iššūkių teatro žiūrovui.

Žiūrint pastarųjų metų režisieriaus pastatymus, nejučia pradedi įtarti jį įkvėpimo semiantis pačioje giluminėje teatro prigimtyje, jo sakraliame, ritualiniame, religiniame slėpinyje.

Ir dievaži, norisi kalbėtis, visai nesidrovint tų pirmąkart matomų žmonių, nes įvairios istorijos išjudina tavo nerimo paslaptis ir pasirodo, kad jos yra bendros.

Būtent vadinamasis „piaras“ šiandien yra tai, kas įtikina žmones, kad netgi visiškai nieko visuomenėje nekeičiančius darbus atlikę asmenys turėtų vadintis didvyriais.

Warlikowskis tarsi plėšia seksualumo paslapties šydą, tuo pačiu suskliausdamas normalumą kaip universalią, visiems priimtiną būtinybę.

„DreamWorks" - gyvenimo kaip egoizmo pritvinkusio slogaus sapno atspindys. Čia nėra viską lemiančio likimo, o tik žmogaus laisva valia rinktis.

Vientisam pokalbiui, veiksmui ir, kas svarbiausia, charakteriui, šiek tiek pritrūksta logikos. Kūrėjai, išmetę iš pjesės pavadinimo būdvardį „miesčioniškos“ ir neparinkę jokio kito, bando užgriebti šiek tiek per daug.

Visa, kas šiaip jau būtų miela ir gražu, drebiama taip nesubtiliai, kad imtis vieno iš maloniausių žemėje veiksmų – prigulus pasvajoti – kurį laiką gali visai nebesinorėt.

Peržiūrėjus keturis darbus, apmąstančius dabartinę Europą, peršasi mintis, kad čia nebėra vietos meilei. Nenorime ne tik padėti, bet dažnai net ir išgirsti, kad problema yra. Juo labiau, jei problema esame mes patys.