Žiūrint spektaklį, ilgokai neapleido buvimo sapno iliustracijoje jausmas. Tik vyksmui gerokai įpusėjus, kelissyk numalšinus norą pabusti, garsai, judesiai, vaizdai pradėjo kvėpuoti organiškiau.

Regis, būtent teatro džiazuojanti penkeriukė ir siekė. O geriau būtų tiesiog žaidę.

Estetikos ir etikos sankirtos itin opios, nors, reikia atsidusti, spektaklio svarstyklės taip nieko ir nenusvers.

Paveikiausios spektaklio scenos buvo tos, kuriose niekas nieko neaiškino, arba jei ir aiškino, pakankamai negarsiai, nekonkrečiai ir netrukdė kurti savų pasakojimų.

Perkeldami žiūrovą iš pasąmonės į realybę, kūrėjai sukūrė meninį kelią iš mūsų vidinio pasaulio į išorinį.

Kiekviena karta turi savo geriausią dešimtmetį, kuriame yra vis kas nors gražaus ir tą ateitį (dabartį), kurioje viskas - žymiai blogiau.

Užsimerkusiajam tai yra akistata su savimi. Tačiau stebinčiajam šioji naiviai pažodžiui į kitą pusę išversta pasąmonė mažai ką gali suteikti.

Lietuvoje dar nestatyta Thomo Manno pjesė „Fjorenca“ pilna pagundų, prieštaravimų ir klystkelių, kaip ir jos kelias Kaune.

Maldautojų choras sumanytas kaip gyvai muzikuojanti merginų roko grupė, ir šis sprendimas suteikia spektakliui energijos, įžūlumo ir įtūžio.

Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis.

Jie čia - kaip bet kuris antras LMTA studentų kursas. Nori į sceną, kažką dėl to aukoja, žiūri į save pernelyg rimtai ir dėl to kenčia.