Stebėdamas šį spektaklį neišvengiamai pajunti, jog tai, kas svarbiausia, tikriausia, skaudžiausia, liko už kadro.

Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“.

Kūrybinė komanda saugo spektaklio dalyvius nuo nesėkmių bei nereikalingų interpretacijų, tačiau kaip tik tai nesukuria stebuklingojo dokumentinio teatro betarpiškumo.

Šią klampią, dažnai juokingą, absurdišką istoriją parašė pats Agnius Jankevičius. Taip jis pademonstravo ne tik savo kategoriškas politines pažiūras, bet ir užslėptą prozininko talentą.

Daugeliui šokėjų (tame tarpe ir teatro „Exodus“ kūrybinei komandai) iš portugalų trijulės reiktų išmokti jų gebėjimo mėgautis kūrybiniu procesu bei išdrįsti net beprotiškiausias idėjas perkelti ant scenos.

Kažin, ar didelė dalis plojusių ir šūkavusių galėtų pasakyti, apie ką buvo spektaklis - net patys kūrėjai teigia nesiekę atskleisti jokios problematikos, ji natūraliai išsivystė kūrybos procese.

Šokėja judesiais įsilieja į projekcijų kuriamą pasaulį, kad atskleistų žmogaus, gamtos ir technikos jungties kuriamą, pojūčius virpinančią magiją.

Seserys Haugen scenoje „iššoka“ skausmą, pasimetimą ir neviltį. O viltį spektakliui atneša būtent link šimtmečio artėjantys jų giminaičiai, kurie savo pasakojimais įrodo, jog ir devyniasdešimtmečių gyvenimas yra gyvenimas.

Pirma festivalio diena nubrėžė perspektyvą stipraus ir įvairiapusiško šokio savaitei. Tiesa, nebūtinai tokiai, kuri atimtų žadą, tačiau norisi tikėti, jog sulauksime ir kvapą gniaužiančių pasirodymų.

Laisvas, jokia vergyste, priklausomybe nuo bet ko nesuvaržytas žmogus - toks prieš žiūrovo akis iškyla Didysis Kombinatorius.

Sunku tinkamai įvertinti spektaklio privalumus: šiuolaikinių „pažįstamumo“ ir „naujumo“ sampratų skirtumai vienaprasmiškų vertinimų garantuoti negalės.