Žmonės statė tokį aukštą bokštą, norėdami, kad jo viršūnė pasiektų dangų, o Varnas į tą dangų nutiesia kopėtėles, kuriomis taip ir neleidžiama užlipti nė vienam išrinktajam.

Spektaklis susiejo skirtingas religijas, tautas, meno rūšis, žmonių kartas ir net paties režisieriaus spektaklius į nenutrūkstamą meno kūrinį.

Premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą“.

Šis paveikslas neturi skirtingų žiūros taškų. Jis iš susitelkęs į bendrą, išjuokti kvailius besikėsinantį vaizdą.

Daug kas lieka tarp eilučių. O tai žadina smalsumą, norą išėjus iš teatro plačiau pasidomėti Martyno Liuterio veikla.

Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo nežmoniškų narkotikų - karo, bado, maro ir perversijų - įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai kviečiami tik verkti ir kankintis.

Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų.

Čia viskas nebe žmogiška - čia viskas estetiška. Ir svarbiausia jau - ne emocija, svarbiausia - faktas.

Galima „Cinką“ skaityti ir kaip paties Nekrošiaus kūrybos metraštį, jo asmeninę kelionę, virtusią trūkčiojančiais vaizdais.

Ir nebuvo politikos, tradicinių biurokratų ar kitų niekų, kurie dažnai užtemdo akis ir protą mūsų šalies intelektualams.

O žiūrovai gali mintyse „atgroti“ liūdesį dėl apleistos mokyklos, emocinio neraštingumo ir dėl to, kad nuolat mus supantis dumblas galingai traukia tolyn nuo visų gyvenimo galimybių.