Ryškus apšvietimas, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos, muzika ir aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją.

Šis spektaklis - taip pat ir durys į aktorių biografijas, plačiau ar siauriau prasiveriančios, nelygu teatro žiūrovo patirtis ir atmintis.

Sujudinęs ne tik „Rusiško romano“, bet visą teatro mechanizmą, šiam teatrui jis padovanojo tikrą galimybę toliau klestėti, tęsti savo tradicijas.

99-ąjį operos teatro sezoną atidariusi premjera kelia klausimą, ar pats teatras nėra (neturėtų būti?) Mėlynbarzdžio pilis?

Bet juk tai nemirtinga klasika, negi aš noriu, kad kūrėjai ją iškraipytų? Dar ir kaip. Trokšte trokštu, kad ji būtų sąmoningai numarinta. Arba interpretuota.

Spektaklio pabaigoje nuvilnija Chajos meilės prisipažinimo Vilniui melodija, o per ją atsiskleidžia ir dabartinės kartos vilniečių meilė savo miestui.

Pjesės replikos ir įvykiai įsuka suvokėjo sąmonėje ištisą interpretacinį emocinį stereo - turbūt vertingiausia, ką gali dovanoti meno kūrinys.

O apie režisūros genialumą „Rusiškame romane“ skaitykite Oskaro Koršunovo Facebook paskyroje ir spektaklio programėlėje.

Į sceną žengi viena, kostiumo dizainerės apginkluota dirbtiniu kailiu, masyviais aukštakulniais, blizgančiu korsetu ir prisegamų plaukų kuokštu.

Nežinau, koks artistas ir iš kokių žemių supylė ratą, kuriame kas sezonas užsidarome tai tamsai ir tam vyksmui. Visi po truputį ir visą gyvenimą.

Ne kasnakt juk prisiruoši savo patalus bent valandai išmainyti į celofaną jaukiai čežinančią nepažįstamųjų kompaniją.