Bus erotikos, bus moralinių dilemų, pasvarstymų, žodžiu, visko, ko galima norėti iš geros melodramos.

Režisierius kuria estetiką, apeliuoja į pojūčius, formuoja pasaulį, kuriame atsidūręs gali patirti tai, ko iki tol neteko.

„Graži ir ta galinga“ kalba apie moteriškumą, einant prie jo ne per kokį nors naratyvinį tiltą, bet stačiai įvirstant į upę – į pačią temą kaip tokią.

Vaizduojamas nepagražintas šiuolaikinės lietuvių giminės portretas, todėl situacijos ir personažai iki juoko ir skausmo atpažįstami.

Spektaklyje veikia ir taškas, ir raidės, kurių prašoma kaip išmaldos. Ar visa tai - a) įžvalgu, ar - b) perdėm dekoratyvu?

Wilsonas, kaip tradicinis Niujorko menininkas kairuolis, renkasi prieštarauti tradicijai ir inercijai. Sekti naivias pasakas XXI amžiuje?

Mįslė „Šaltis, kurstantis ugnį“ yra raktas į šio spektaklio spalvinį koloritą: mėlynąjį peizažą vis nudažo kraujo raudonumo Turandot šleifas.

Ar galėjo Stankevičiaus bandymas per kalbą, rimą, ritmą, garsą rasti teminę kryptį ir virsti Bialobžeskio bandymu „išsilaisvinti“ iš sau nubrėžtų ribų?

Gali tiesiog užsimerkti ir medituoti, pabūti su savimi, tyliai skambant muzikai. Bent jau kurį laiką, kol vis tiek būsi integruota į veiksmą.

Spektakliuose „Tobula pora...“ ir „Bagadelnia“ veikia garbingo amžiaus personažai, bet viename specifinė senatvė yra metafora, o kitame - gyvenimo tarpsnis.

Artėjant dvyliktajam „Domino“ gimtadieniui pats laikas užeiti į vieną naujausių spektaklių ir patikrinti, kokią komediją šiandien kuria būrį puikių aktorių įdarbinęs teatras.