Gatvės teatro festivalyje neapleidžia klausimas: ar tai išskirtinai lauko erdvei sukurtas darbas, ar stipriai jis pasikeistų atsidūręs klasikinėje teatro scenoje?

Spektaklis baigiasi pasiekta pauze, kurios neretai taip trūksta šiuolaikinėje burbulų pripildytoje tikrovėje.

Teatrui, kad ir koks jis būtų - politinis ar saugantis pramogines savo šaknis - visada rūpėjo poveikis, nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai išgaunama.

Atlikėjas, nukreipdamas dėmesį nuo savęs į objektą, kviečia visus ramiai, be didelių iliuzijų stebėti vieną tašką. Dėmesys čia ne skaidomas, bet sutelkiamas.

Organizatoriai atneša spektaklius prie Kauno miegamųjų rajonų namų, į kiemus, o kai kuriems - tiesiog į namus.

Dabar [i]ant bangos[/i] yra nagrinėti būsenas. Ribines, destruktyvias, intensyvias, pasyvias, depresyvias - tokias, kurios yra savotiški escape room'ai.

Gana klasikines dainininkų vokalo partijas papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas.

Globalizacijos ir tapatybės temos pernelyg dažnos šiandienos kultūroje, kad tokią dviejų festivalio spektaklių sąsają suvoktume kaip sąmoningą pasirinkimą, o ne atsitiktinumą.

Kad ir kaip bandytume scenoje išvengti žmogaus, bet kokiam veiksmui atlikti pirmiausia bus reikalingas būtent jis.

Įgyvendindamas Jaunųjų kūrėjų programą, LNDT ne tik siekia plėsti auditoriją ir suteikti platformą jauniems menininkams, bet ir prisiima riziką.

Ką veikti žiūrovui, kuris nėra klubų mėgėjas ir jam neįdomu dėl vieno teiginio išaiškinimo teatre praleisti kelias valandas?