„Taip mylėt, kaip mes mylime, skirta nedaugeliui“, – rašo Abelaras Eloizai, o spektaklis byloja, kad XXI a. taip mylėti neskirta niekam.

„Dugne“ šiemet sukaks 10 metų: gaila, kad Lietuvoje nėra tradicijos analizuoti ir recenzuoti ilgą laiką rodomus spektaklius.

„Hotel Universalis“: ambicijų čia tikrai daug, lyg į tą vieną vienintelį darbą norėta sudėti viską, kas jį kuriant rūpi ir neduoda ramybės.

Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia – žalia gamta.

Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo – to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.

Šokyje nuolat balansuojama tarp asmeninio ir visuomeninio kūno: ne mes patys pasirenkame judėjimo ritmą – į savo ritmą mus įtraukia aplinka.

V.Barchatovas akcentuoja lošimo kaip aistros, priklausomybės viršenybę, ji pamina išsilavinimą, titulus, bet kokius socialinius, amžiaus ir lyties skirtumus.

Spektaklyje režisierė derina kelis vaidybos stilius: aktoriai pereina nuo tapatinimosi su personažu, teatrališkos vaidybos iki per pasakojimą kuriamo atsiribojimo nuo veikėjo.

Teatras, kaip neįmanoma siekiamybė, materializavosi naujajame Adomo Juškos kūrinyje „Miego brolis“ - įvyko išlaisvintos vaizduotės ir turinio dermė.

„Miego brolis“ sugrąžina žiūrovą į reikalaujantį susikaupimo, bet saugų, nes pažįstamą teatrą. Kažkas lengviau atsipūs: laimė, ne visi jauni režisieriai beatodairiškai ieško naujų formų.

Didžioji spektaklio vertė – sprendimas vaikus paversti unifikuotais parazitais. Jie čia reprezentuoja ne save, bet aplinką, kurioje nepakaltinamieji virsta kenkėjais.