Jano Klatos „Borisas Godunovas“ Klaipėdos dramos teatre yra vienas kardinaliausių ir kategoriškiausių pastaruoju metu mūsų teatrų scenose matytų spektaklių.
Varnas nuo pradžių sufleruoja, kad Puikus naujas pasaulis – tai masinė medija: televizijos kanalas ar interneto svetainė, kurios svarbiausias elementas yra reklama.
„Soliaryje 4“ G. Jarzyna pripažįsta kiekvieno žmogaus įtaką Vandenynui, t. y. pasaulio formavimui. Todėl jo herojus yra žmogus, gebantis pažiūrėti į akis savo gėdai, baimei, skausmui, nevilčiai.
Mondo pragmatizmas skamba įtikinamai, nors ir ciniškai, Džono idealizmas – fanatiškai. Tad darosi baisu ne tik atsidurti puikiame naujame pasaulyje, bet ir pasaulyje, kuriame nauja religija taptų Shakespeare'as.
Filosofiniai Stanisławo Lemo svarstymai apie žmogaus prigimtį ir pažinimo ribas spektaklyje virto personažų praeities traumų analize, o kartais tiesiog psichologiniu popsu.
Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina, tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika.
Galiausiai finale pamatome, kad šioje operoje laikas – ne vien sentimentalus sniegutis, o visai kas kita: tai snieguotos viršukalnės – gilios, rizikingos, paslaptingos.
Nestebina, kad noras prabilti savo balsu, savo amžiaus grupei yra tikslingas, tačiau nuostabą sukelia gebėjimas paversti šį dialogą profesionaliu scenos meno kūriniu.
Varno puikaus naujo pasaulio vizualizacijos, įskaitant Statkevičiaus kostiumus, puikiai paaiškina, kodėl žmonės noriai renkasi jam priklausyti - tai nepaprastai patrauklus pasaulis.
„Savoj krūvoj“ kalba apie tapatybę, savęs patyrimą pasaulyje ir priėmimą – pačiam savęs ir vieniems kitų. Ir šokis, ne tik kaip meninė, bet ir kaip egzistencinė išraiška, čia labai tinka.
